Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 11
Sonetai
Laiko nėra
Nauja diena nėra nauja.
Nauja naktis kaskart kartojas.
Sena dirva, toks pat – artojas.
Senų vilkų sena gauja
Senutę bitę bepjauną…
Tiktai širdis jaunuole dedas:
Jauna ugnis ir senas ledas,
Kuriems viens kito negana.
Bažnyčių bokštais dievas Ra
Tarytum poliais šokinėja.
Valstybę valdanti virėja
Niūniuoja mantrą, kad reikėjo
Anubį tvirtinti teisėju.
O kaipgi laikas? Jo nėra!
Vasarą išlydint
Kaitra sulipdo akmenin net molį trapų,
Bet baigės liepa ir kaitra nuslopo.
Rugpjūtis žada įspūdingą melodramą,
Kuri kaskart valdyti skaldant moko.
O Paukščių Takas toks ryškus naktim rugpjūčio,
Kai meteorų dygsniais siuvinėja
Dangaus skliautus ranka Kūrėjo. Švelniai pučia
Pietys, kol kas atvėsti nesuspėjęs.
Po saule – nieko naujo: priešai – vis tie patys,
Užtat draugų gerokai sumažėję:
Vieni Anapilin, kiti velniop išvyko.
Ruduo – čia pat. Apmąstymų lėtų tai metas.
Lyra, Erelis, Gulbė ir Vežėjas
Nušvies kažkiek ir tau esybę tuščią, nykią.
Išnykstantis
Nei Vatikano sodo šlamesys,
Nei Nidos kopų smėlio dainos
Į klausimą „Kas tu?“ neatsakys,
Į duoną aukso kol nemaino
Ir išminčiai nerodo pagarbos
Pasaulį žudantys veikėjai.
Vargonais pelenų mirtis užgros,
O pavėluotai praregėję –
Išnykstančioj esybėj beplaukią
Išleis didžiausią savo turtą:
Dvi dešimtis ir vieną gramą*…
Gi širdį mylinčią, neramią
Apnikę širdgėlos mankurtai
Nustips – kaip vienas – gydančiam laike.
* 21 gramo eksperimentas susijęs su moksliniu tyrimu, kurį 1907 m. paskelbė Duncanas MacDougallas, Haverhillo (Masačusetso valstija) gydytojas. D. MacDougallas iškėlė hipotezę, kad siela turi fizinį svorį, ir mirties momentu bandė išmatuoti žmogaus prarastą masę. Jis nustatė, kad mirštantysis prarado 3/4 uncijos, o tai sudaro 21,3 g.
Vilniop velniop
Kaitros sušildyta asfalto košė
Prie padų limpa it šlykštus slogutis,
Kurio net miesto smarvė neužgoš jau –
Ar stengtumeis tu daug, ar vos truputį.
O pastangos bevaisės ir betikslės
Atrodo, kai šutra vis ima viršų.
Ir kam gi stengtis, siekiant doro tikslo,
Jei čia dora tesugeba sukiršint?
Kaitroj gyvatės mėgsta gulinėti –
Atokaita joms suteikia stiprybės!
Iškirs medžius visur, paliks vien plynės…
Ir žmonės – tartum medžiai – apgenėti.
Šėtono polėkis yra beribis,
O mano miestas – jo susvilęs blynas.
Tvano nuojauta
Vis lyja ir lyja… Ir lyt nenustoja,
Ir ašaros byra Dangaus.
Šventieji romieji jau išverkė Rojų
Bedruskį. Nes druskos ragaus
Tik tie, kas nutilo ant Žemės ir žemėj,
Ir tie, kuriems pils ant žaizdų.
Druska… Ji gyvybę ir pragaištį lemia,
Kurių dar kol kas nerandu.
Ak, kris tartum Kristus, kamuojamas kryžiaus
Sunkumo, gausa vandenų.
Vanduo virs į vyną, o vynas – į kraują.
Užtrauks pranašai netikri dainą naują,
Kad klystu – ne taip gyvenu!
Dainuokit! Savaip aš nuskęst pasiryžęs.
Vidurnaktinis
Pusiaunaktis artėja. Tyla mano miestas.
Alsavimas gaižus kaitros apslopo jau.
Vienišiai lovose vėl bando susiriesti
Kaip embrionai įsčiose. Jei ko bijau,
Tai – ne vienatvės. Iš tiesų ne ji baugina!
Ir net ne kapo – juodo juodo – nebūtis.
Kur kas baisiau yra, kai „rex sine regina“*,
Ir kad karalius jos jau niekad nematys.
Taip plaukia širdys Letoj nemylėtos,
Užplūsta Stiksą širdgėlos banga –
O kas tas Hadas? Tik – grūstis šešėlių…
Kelionė pražūtin – procesas lėtas
(Jei greitas – tai jau būtų prabanga),
Ir niekas dar kol kas neprisikėlė.
* Karalius be karalienės (lot.).