literatūros žurnalas

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 11

Sonetai

Laiko nėra

Nauja diena nėra nauja.
Nauja naktis kaskart kartojas.
Sena dirva, toks pat – artojas.
Senų vilkų sena gauja

Senutę bitę bepjauną…
Tiktai širdis jaunuole dedas:
Jauna ugnis ir senas ledas,
Kuriems viens kito negana.

Bažnyčių bokštais dievas Ra
Tarytum poliais šokinėja.
Valstybę valdanti virėja

Niūniuoja mantrą, kad reikėjo
Anubį tvirtinti teisėju.
O kaipgi laikas? Jo nėra!

 


Vasarą išlydint

Kaitra sulipdo akmenin net molį trapų,
Bet baigės liepa ir kaitra nuslopo.
Rugpjūtis žada įspūdingą melodramą,
Kuri kaskart valdyti skaldant moko.

O Paukščių Takas toks ryškus naktim rugpjūčio,
Kai meteorų dygsniais siuvinėja
Dangaus skliautus ranka Kūrėjo. Švelniai pučia
Pietys, kol kas atvėsti nesuspėjęs.

Po saule – nieko naujo: priešai – vis tie patys,
Užtat draugų gerokai sumažėję:
Vieni Anapilin, kiti velniop išvyko.

Ruduo – čia pat. Apmąstymų lėtų tai metas.
Lyra, Erelis, Gulbė ir Vežėjas
Nušvies kažkiek ir tau esybę tuščią, nykią.

 


Išnykstantis

Nei Vatikano sodo šlamesys,
Nei Nidos kopų smėlio dainos
Į klausimą „Kas tu?“ neatsakys,
Į duoną aukso kol nemaino

Ir išminčiai nerodo pagarbos
Pasaulį žudantys veikėjai.
Vargonais pelenų mirtis užgros,
O pavėluotai praregėję –

Išnykstančioj esybėj beplaukią
Išleis didžiausią savo turtą:
Dvi dešimtis ir vieną gramą*…

Gi širdį mylinčią, neramią
Apnikę širdgėlos mankurtai
Nustips – kaip vienas – gydančiam laike.


* 21 gramo eksperimentas susijęs su moksliniu tyrimu, kurį 1907 m. paskelbė Duncanas MacDougallas, Haverhillo (Masačusetso valstija) gydytojas. D. MacDougallas iškėlė hipotezę, kad siela turi fizinį svorį, ir mirties momentu bandė išmatuoti žmogaus prarastą masę. Jis nustatė, kad mirštantysis prarado 3/4 uncijos, o tai sudaro 21,3 g.

 


Vilniop velniop

Kaitros sušildyta asfalto košė
Prie padų limpa it šlykštus slogutis,
Kurio net miesto smarvė neužgoš jau –
Ar stengtumeis tu daug, ar vos truputį.

O pastangos bevaisės ir betikslės
Atrodo, kai šutra vis ima viršų.
Ir kam gi stengtis, siekiant doro tikslo,
Jei čia dora tesugeba sukiršint?

Kaitroj gyvatės mėgsta gulinėti –
Atokaita joms suteikia stiprybės!
Iškirs medžius visur, paliks vien plynės…

Ir žmonės – tartum medžiai – apgenėti.
Šėtono polėkis yra beribis,
O mano miestas – jo susvilęs blynas.

 


Tvano nuojauta

Vis lyja ir lyja… Ir lyt nenustoja,
Ir ašaros byra Dangaus.
Šventieji romieji jau išverkė Rojų
Bedruskį. Nes druskos ragaus

Tik tie, kas nutilo ant Žemės ir žemėj,
Ir tie, kuriems pils ant žaizdų.
Druska… Ji gyvybę ir pragaištį lemia,
Kurių dar kol kas nerandu.

Ak, kris tartum Kristus, kamuojamas kryžiaus
Sunkumo, gausa vandenų.
Vanduo virs į vyną, o vynas – į kraują.

Užtrauks pranašai netikri dainą naują,
Kad klystu – ne taip gyvenu!
Dainuokit! Savaip aš nuskęst pasiryžęs.

 


Vidurnaktinis

Pusiaunaktis artėja. Tyla mano miestas.
Alsavimas gaižus kaitros apslopo jau.
Vienišiai lovose vėl bando susiriesti
Kaip embrionai įsčiose. Jei ko bijau,

Tai – ne vienatvės. Iš tiesų ne ji baugina!
Ir net ne kapo – juodo juodo – nebūtis.
Kur kas baisiau yra, kai „rex sine regina“*,
Ir kad karalius jos jau niekad nematys.

Taip plaukia širdys Letoj nemylėtos,
Užplūsta Stiksą širdgėlos banga –
O kas tas Hadas? Tik – grūstis šešėlių…

Kelionė pražūtin – procesas lėtas
(Jei greitas – tai jau būtų prabanga),
Ir niekas dar kol kas neprisikėlė.


* Karalius be karalienės (lot.).

Ramutė Dragenytė. Poetinis soliariumas

2023 m. Nr. 5–6 / Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. – 81 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Kristina Bačiulienė. Drąsa būti, nepaisant nieko

2021 m. Nr. 7 / Tadas Žvirinskis. Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 195 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Tadas Žvirinskis. Iš meilės išminčiai ir humanizmui

2021 m. Nr. 7 / In memoriam. Andrius Konickis 1956 03 14–2021 06 03 / Bet kokį pasakojimą, net ir liūdną, derėtų pradėti nuo įžangos. Ji būtų iš mano feisbuko paskyros pranešimo, publikuoto šių metų birželio 4 dieną…

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Tadas Žvirinskis. Post mortem

2017 m. Nr. 4 / Šaltas rūškanas rytas Ateina į miestą Vilko valanda – ketvirta ryto, Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą, Knibždančią blusų, Kniurkiančių besočių vilkiūkščių

Łukasz Jarosz. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis / Plazdėjo vainikų juostos, kažkas sukuždėjo, kad žmogus nenusisekė Dievui. Vairuodamas vėl pamiršau apie sielą, sapne juoktasi iš manęs. Iš to, kaip pjaunu duoną, laikau peilį.

Tadas Žvirinskis. Novelės

2009 m. Nr. 2 / Tylėdamas klausausi kakofoniško klegesio. Nejučia nulenkiu galvą, kaire ranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukšmingų garsų. Tylėdamas viliuosi: gal koks baltapūkis šmėkla nusives mane ten…