Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 12
Vieno mito skeveldra
O jeigu pavyzdžiui taip:
drebulė – vyriausioji eglės dukra
kraujomaišos gendantis vaisius
su vienu iš brolių arba
tarkime tėvu
šį viešą pakankamai
tačiau visgi nežymiai
vos vos tiktai truputuką
įslaptintą teogoninį
nuokrypį žilvinui
atidundėjusiam pažadėtosios
nuotakos nemaloniai gan vis dėlto
teko suvirškint
jau daug vėliau
gyvenant po jūra
išgėręs priekaištaudavo
buvęs apgautas apmulkintas
apsimulkinęs nesusiorientavęs kaip reikiant
neatsitraukęs anuomet
negrįžęs atgal
ir vis iš tos meilės
to beprotiško noro būti kartu
ir pas gimines visuomet išlydėdavo tardamas:
„tik važiuok tik svečiuokis
kiek tik tau lenda
kiek tau tik patinka“
neapsikęsdamas rietynių nesiliaujančią
tarp motinos ir neurotiškos
galbūt net ir savaip neįgalios dukros
ir jau visai slapta
svetingai išlydėjęs
net pats bijodamas sau šitai pripažinti pamąstydavo:
„o gal ims ir negrįš?..“
ir jokios ten prievartos kankinimų rykščių
už trupinį grimo skaistalo lašą
išklojo viską tiesiai šviesiai
įkaušusiems šizoafektiniams dėdėms
kas ir kur ir kaip ir kada
o dalgiai užkeikimai užkalbėjimai
virtimas medžiais
tik paradinės nestatutinės metonimijos
įtvirtintos spekuliatyvinėje apeiginių rymojimų
ikonografijoje
vėliau oficialiai aprobuotas pagrindinis motyvas:
neva paauglystė brendimo sunkumai
o iš tiesų paprasčiausiai pakęst negalėjo
ošimo jūros
kriauklių ir motinos
žalčių
žuvų ir gintaro
Autoportretas su kaukole
Fantominėms karališkųjų oro pajėgų fanfaroms
vis dar sutrūkčiojant dar vis surusenant
tamsoje kažin kas sunkiai gelsvavo
Epitafija
Apjuostas aksomine žalio purpuro delija
kaire sugniaužęs šviežiai sudaigintą
imaginacinio Snaigyno slyvaitę
dešine – pernokusį išdulkintų mamutų
siausmo garsyną – prie mėlynųjų
Pater Noster vandenų Pateruose
kad jau nieks negalėtų sustabdyti
kelionės į Hadą – žiūri atbulom
kiurksodamas karališkose paliekamo
šiaurės gamtovaizdžio žnyplėse
In memoriam I
Rugio kalėjime
klasiko kepurė
pribirus valstybinio
drebulio akuotų
Vilko gomurys
Temsta mano raidynas
šalelėj gimtoj
kreivai lizdelį sukau
giesmelę šleivą votulojau
drabnu savinaikos balseliu
tarsi už savikainą
Skaitovas
Tarsi už bausmę kalbai ir tėvynei
lyg paskutinįsyk išgirdęs volungę prieš lietų šaukiant
neapšviestam skaistyklos tarpdury
tenai kur vartosi kapuos didvyriai
nuplėšęs sudėvėtą romantizmo antsnukį
su oda nusidrėskęs kaukę šauklio
kalba originalo ir be ašaros aky
toks rūškanas be pulso skiemenavo Goethe’s „Faustą“
In memoriam II
Nebe į Nemuną
į ligi kraujo nubučiuotą slėnio juostą
jau nebe
ant protokolinių mengirų
tik uogų ir gegučių pilnos
vasario vedamųjų salvės
ant išgrąžyto tėviškės lafeto
tik diktorinės bronzos sutema
ir jokio lauko pievos kelio upės
tik žiema
Hakeris
Su voverėm ir varnom
gėrė juodą sekminių alų
juodo sekmadienio rytą
bandydamas prisibelst
į juodą savo širdį
be jokio slaptažodžio
Edipas
Lietaus išminkštintu rugpjūčio keliuku
žingsniavo pusamžis nervingas niekšas
patinęs toks su maišeliu gerontologiniu
sakytumei gal kiek sutrikęs ar kažko apsėstas
taip sielvartingai retsykiais palinkdamas
viršum suklypusių šiukšliadėžių tarytum
tikėdamas ten sužvejot gal sfinkso vietinio
o gal prakutusio orakulo bent išėdų likutį – nieko
ten tuščia – tik sulytos antraštinės kriminalų skiautės:
„…jis savo pakaruoklei žmonai motinai ir vyras ir sūnus…
vaikams jis savo brolis ir deja bet tėvas…
…jaunystėj lyg ir neatrodė toks ištvirkęs vimdantis amoralus…“
o pagaliau koks skirtumas – vis viena čia šakninė pavyzdinių šmikių šiaurė
pamanė traukdamas tolyn tarytum pusamžis tėvyninis Edipas bankrutuojančiuose Tėbuos
Lėlininkas
Jis tampė jas už nuobodžių virvelių
kol jam į galvą infernaline taburete
kažkas be perspėjimo smogė
ir išgaravo už tamsių kulisų
kodėl gi Tavo tokios keistos akys
pakaušis keistas toks
ir ausys tokios keistos
prie garso pulto
nušašus raudonkepuraitė
gan įtariai palinkusi į šoną
paklausė jo dusloku mecosopranu
tačiau nebeatsakė jis
kažkas suriko „uždangą!..“
o kitas balsas
greičiau pribaigti kvietė
treti taipogi pritarė „tegul nesikankina“
ir žiebės blausios šviesos
paniurę darbininkai palengva
išritino į kiemą jį
kur jau būriavosi lengvai apšilę
ištroškę keršto nukamuoti personažai
princesės žvairos ir kiauliaganiai buki
meškiukai gašlūs ir ištvirkusios snieguolės
dolitliai glebūs ankantys aiskaudos
našlaitės godžios
pamotės karaliai
petingos elenytės
rūškani nykštukai
ir neprastai išmuštravoti
gyvūnai įvairiausi
daugybę metų kentę
šviesios ir turiningos
vaikystės lozungais neblėstančiais
ir šūkiais
dangstytą smurtą
dabar gi pagaliau
darniu būriu
visi pasilenkė prie jo ir kvėptelėjo:
„tesižino!..“
šviežiai išrakinėtas medinukas
baisokai nusklembtu pakaušiu
akim įjuodusiom
iškruvintomis ausimis
ir burna gan šlykščia
su žiojinčia skyle širdy
kurion įvertas tingiai tabalavo
kvailų žaidimų skambalas
ant pilko ir nuzulinto
premjerų amžinų špagato
tamsios dėžės dugne
po tolstančių aplodismentų smėliu
panardintas