literatūros žurnalas

Leonardas Gutauskas. Iš istorijos popierių

2015 m. Nr. 12

1. Aš pažinau iš Diurerio graviūrų
Ant palšo žirgo jojant mirtį
Ir melancholišką jos mintį,
Trimitų garsą prie šiaurinių jūrų
Aš pažinau iš Diurerio graviūrų.

Nors tai tik menas, popierius ir tušas,
Grafito puošmenos, taurus kartušas…

2. Šekspyro kylanti tonacija
Ir Frosto migdanti kalba –
Tiesa, jos sintaksė sudėtingesnė –
Čerėjos sutemų akacija,
Mirties verleniška spalva –
Kokia poezija atskleidžia laiko esmę?

Paklausė tąsyk vakaras poeto,
Išvydęs šokant jį satyrų menuetą.

Tačiau agnus šokėjas nesuprato,
Ko jo paklausė vakaras skaidrus –
Neklauskit niekada Teiraus Sokrato –
Apsvaigęs jis taip mitologiškai žiaurus…

3. Melancholiškas vakaras
Ir žibintų aliejus,
Ir mėnulis, suprasdamas
Žmogaus lemtį, liūdėjo.

Trys poetai per Vėlines –
Binkis, Aistis, Radauskas –
Po kaštonais kalbėjosi,
Kad ir rojuje skauda

Taip, kaip žemėj skaudėdavo,
Ypač Laisvės alėjoj,
Kai žibintai saulėlydy
Šviesą mirštančią liejo…

4. Daugiau nebeteks suvaidinti Moljero,
Nes juokas įstrigo gerklėj lyg derva,
Ir laikas, užkliuvęs už grotų voljero, –
Tarytum Venecijos kaukė ar grifo galva.

Ir sukasi ratas užverždamas kaklą,
Ir durklas išsprogsta variniais žiedais,
Makbetą nei elgetą vedasi aklą
Mirtis, suviliojus tuščiais pažadais.

Gesinamos šviesos ir uždanga krinta,
Minia išsiskirsto ir tuščia širdy,
Įpilkim nektaro saldaus hiacinto,
Kad laisvės taurė mums nebūtų karti…

5. Kas rytą laikraštis, juoda kava
Ir tokios plėšrios ryto žinios,
Šventojoj žemėj uždelsta kova,
Taikos akimirkos nežymios.

Ūmai sudyla rašto vaizdiniai,
Grasi aušra jau grobia jūros širdį,
Ir aprasoję Dievo akiniai
Mane kaip vabzdį ruošiasi ištirti…

6. Languos žara nei gotiška tapyba –
Tiek aukso, kruvino raudonio –
O viešnamiuos tokie egzotiški tapetai
Ir prieškarinio seno gramofono
Atšipus adata, ir čerpių rūdys,
Ir užmaršties užkaltos
Vienuolynų durys…

7. Šunytis bėgo pro Ragainę,
Ką nešė dantyse?
Sakyčiau, liūdną prūsų laimę,
Ir blaškės Liuterio dvasia,

Kol vienąsyk, visai netyčia
Užkliudžius mirusią koplyčią,
Ūmai paslydo ir nusprūdo
Ir tapo valkatos šunyčio
Grobiu prie Donelaičio prūdo…

8. Nužudė vėją – Kas? Neaišku.
Ir tyliai sudegė diena,
Akla mirtis per sniegą vaikšto,
Tarytum vilkė alkana.

Raudonoj laikmečio bastėjoj
Nužudė vėją, bet už ką?
Gal kad sargyboje stovėjo
Ir širdį pridengė ranka…

9. Įpratom prie dulkių tylos ir šešėlių,
Prie grindinio būgnų šio miesto novelėj,
Įpratom prie juoko išdegintuos soduos,
Prie baimės, kurios nugalėt neišmokom.

Galbūt tik suskilusiuos veidrodžiuos švyti
Poezijos veidas, nors jo nematyti…

10. Iš istorijos rūsio, iš knygynų tamsos
Ir iš to, kas nedingo, o visgi išliko,
Mums į veidus neužmirštas laikas alsuos,
Tartum mėlynas skliauto indigas.

Iš istorijos rūsio, iš kalbos paslapčių,
Iš karingų mirties kalendorių,
Iš aklai suklastotų bevardžių stočių,
Iš vilties pradžiamokslio
Ir elementoriaus…

11. Švyturys. Kormoranai virš Parnidžio kopos,
Bet kažkas šitą miestą jau buvo užgrobęs –
Štai tie gotiški rašmenys NIDDEN.
Terasa ir pakrypęs nendrinis stogas,
Tomo Mano šešėlis prie marių miglotas,
Lyg per klaidą čia būtų užklydęs…

12. Tas poezijos paveldas, kruvinas kraitis,
Tas Diurerio raižytas juodaveidis raitelis
Ir laikrodžio skaičiai, aklai
Paklusę supainiotam Prusto žodynui
Ir Kafkos sapnams, ir Spilbergo kinui,
Ir pūvantys rojaus obuoliai
Pakrašty tos bežvaigždės tylos,
Tik vėjas – nei sakalas ant uolos…

13. Suklastoti istorijos popieriai,
Didžio meno netobulos kopijos,
Ir tik vėjas per amžius tas pats.
Protokolų kortos nei pokeris
Ir griuvėsiai tarp Reino ir Oderio,
Donelaičio rupioji kalba…

14. Paklausk nakties – jinai neatsakys,
O dienos jau seniai nebylios,
Eilių kerai, parabolių dagys
Ir dangūs, grimztantys į gylį

Šiaurinės jūros. Ruonių riebalai,
Lokių baltųjų suodinos blakstienos,
Lavonų guoliai švyti Lofotenuos,
Ir senos žvaigždės po ledu giliai.

Kažkur girdėta, užmiršta nesyk
Ir vėl ne kartą eilėmis kartota:
Tas pats kaip ir Čerėjoj liūdesys,
Tamsa languos, ir tik žvakidė – paauksuota…

xxx

J. A.

15. Paklausyk: niūrūs akordai, žemi
Tamsioj žemės gelmėj
Ir rūdingi eilėraščių klodai –
Tu kažkur netoli gyveni
Juodo strazdo giesmėj,
Tik man ženklo tamsoj neparodai…

16. Bet geriau nematyt, negirdėt, nežinoti,
Kur pavargę eilėraščiai ruošias žiemoti…

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?

Leonardas Gutauskas. Devyni laiškai tolimajam draugui J. A.

2014 m. Nr. 8–9 / Tad aš renkuos
Be atvangos
Pulsuojantį morfemų potvynį kilniuos žodynuos,
Upokšnių įlankas, kur naktį maudosi undinės,
Ir žėri žodžių perlai, rimų sagės deimantinės.