literatūros žurnalas

Antanas A. Jonynas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 11

Balandžio naktis

Tai medžių skeletai nuogi ligi kelių subridę į upę
tarp kietų jų šonkaulių nykiai ūžauja vėjas
ir švariai nušluoja žvaigždžių išsibarsčiusius trupinius
tik dėmėtam danguj mėnulio lėkštė ritinėjas

daug patyriau sunkių valandų
bet ir šitas laikas sunkus
sidabrinė šviesa apsiblausus už tavo langų
nuogos šakos keistai atsispindi languos

 

       *

 

… plačialajės tujos, kukmedžiai, platanai,
kaštonai dideli, išsikėtoję, kad nuo šaligatvio dangaus
nepamatysi, rudenį, kai krenta lapai, geltoni,
brendi per gilų šnaresį, iki kulkšnių, tiktai žolė,
tiktai veja žalia kaip malachitas

ten kemsynų pakraščiuose niūrioj prietemoj
apraizgyti voratinkliais ten jie gyvena
mano šviesūs prisiminimai brūzgynai tenai
ten ir tu galingoj pirmykštėje žodžių tankmėj
iš jos tu išnyri spinduliuodama ant vienaragio kupros
tavo mėlyni stiklo plaukai juodesni už neviltį
už visas neviltis jie juodesni už visas
kurias dar tik teks man patirti

štai taip mano meile taip aš ir gyvenu
šiam turtingam mieste platanų pavėsy

 

 

       *

 

nuo kalnų jisai sklinda pamišėlio šauksmas
jis baisus nors nesu laimingesnio balso girdėjęs
nuo kalnų šitas balsas užgriūva nuščiuvusį miestą
nesuprantama man kalba išsidriekusį slėnyje

tas pamišėlio šauksmas nutyla kai lygiai
dvyliktą valandą prikala laikrodžio dūžiai
prie mano kambario stoglangio stiklo

vėjo dvelksmas šiurendamas verčia
seno žodyno lapus kliuvinėdamas
už aštrių hebrajiškų raidžių: pamišęs
jis pamišęs bėga į auštantį rytą
nepažįstamom gatvėm plevėsuodamas
lietpalčio juodo sparnais

 

 

Atsisveikinimas prie ežero

Rytą
kai plynas
ledynas
švyti

dega
raudona
kaštono
žvakė

keista
išblėso
ko dviese
geista

baigias
mums skirtas
netvirtas
laikas

melduos
sūpuojas
abuojos
valtys

nykios
kaip vėjo
sklaidomos
knygos

 

 

Rūko ragana

Pelkių raganos plaukai
žalsvai pilkšvi nugara
pilkšvai dėmėta tarytum
akmuo gyslos baltos ir
balsas pilkšvas ir balsvas
balų raganos ganos gyvena blyškioj
neryškioj prieblandoj pamiškėj
rankos kerpėtos karpom
nusėtos: balų raganos
veidas bespalvis bet drumstas
balų raganos kojos plaušėtos
plaukai švelnūs delnai
šiurkštūs šiugždantys oda
žalsva ir pilkšva net
mėlyna balsvas balsas
kimus bet viliojantis
viskas yra iš balų raganos
prisilietimo ir aš ir tu
mano maža mylimoji
susirangius drėgnam
mano guoly vėlyvo
pavasario vakarą
ragana pelkių ir balų
blyškiažvilgsne beveik
net nematoma mano guoly
pilkos generacijos verge
gerve tu išlenkusi kaklą
blyškiažvilgsne beveik
net nematoma

 

 

Ką dabar mano gailestis gali pakeisti?

Baisios permainų dienos
atnešusios truputį džiaugsmo
apleistos stoties vientulystė
susiurbia ir tavo vienatvę
ten toj salėje su van gogais
          kandinskiais chagalais
ten regėjau gražiausius
                        moterų veidus

vėl prisimenu tą ūkanotą saulėlydį
                        tokį liūdną
lyg į jį žiūrėtų mirštančių armija
ogi tu dabar ten ant stalo
          dėlioji senas fotografijas
bet nė vieno veido nebeatpažįstu
kas galėjo nuspėti kuo baigsis
                        tas visas ruduo
ir jo nesibaigiančios pagirios?

ką žinai
galbūt laimė netekt atminties
kai žinai
kad lieka tik atsiminimai
raktą paliksiu ant stalo
ir išėjęs užtrenksiu duris
ką dabar mano gailestis gali pakeisti?

šmėklos matyt visa tai ko vaikiausi
užuot į save atsigręžęs
tegu raktas laukia tavęs
ir šuo saugantis raktą

kentauride sfinkside
moters galva paukščio kūnas

kaip beviltiškai upė
vandenis plukdė į naktį
kaip beviltiškai tiltai
susikūprinę slinko į tamsą
kaip viltingai šypsojos
gražuolė skersgatvio arkoj
ak priekaištingas jos žvilgsnis
ak nepriekaištinga jos elegancija

kur mane neša tuštybė
per beribę tuštybę dangaus?
naktį kapsulėj kybau
viršum Karibų
ir klausausi
monotoniško gausmo

truputį dar pagyvenk kad
geriau neteisybę pažintum

o, kaip tu puolei tada
bažnyčion įtardamas ligą
geidulingą ir baisią
ir meldeis surakintas siaubo
nors puikiai žinojai kad nepasikeisi
net jei viešpats pasigailės
šmėklos pareikalauja savo dalies

vėl girdžiu tuos pačius žodžius iš apsunkusių tolių
bet apleistumo skriauda mano širdies nepalieka

– – – kad ir patį menkiausią
Kristų prikeltų
liūdnoj vargdienybėj

– – – apgailėtina jų neapykanta
tavo skurdui Tėvyne

nuoširdžiai norėčiau skelbti
kad man rūpi viso pasaulio nelaimės
bet kiek poetų tai skelbė

neteisybės nėra atitaisomos

žodžiai kaip siena
nelyg mano išorinis krantas

o viskas visai atvirkščiai

 

 

       *

 

saulė kyla staiga
spinduliai lūžinėdami
kliūva už stogo turėklų
viskas truputėlį gražiau
negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį gražiau

 

 

       *

 

rūką pirmiausia
išvydau pabudęs iš ryto
į visas puses besidriekiantį
pažeme rūką
tirštą rūką, atrodė, kad eidamas
galėtum jį rankom praskleisti
vos įstengiau kriaušes sode įžiūrėti
bet paskui pamačiau: tolėliau
už trobos palei kelią
žmogus kasė duobę
rūke judesiai jo
atrodė kaip šokis
jeigu saulė būtų nušvitus
tikriausiai būčiau pamatęs
ir to darbininko šešėlį

 

 

       *

 

o tolumoj skaisčioj žydrynėj matės
ir knygnešiai ir pranašai
ir visas kitas antikvariatas

kvaili toršerai klavesinai
kikenimas panelių pavėsinėj
ir taip toliau ir panašiai

taigi taigi, taigi, mieloji
kai apie tai ilgai galvoji
iškyla nenumatomi pavojai
ir apima bevaisis liūdesys

neparašys laiškelio mylimoji
prie banko nesustos greitoji
ir jau orai nebepasitaisys

 

 

       *

 

Ten saulėlydžio vilnys
žėrėdamos supas
kaip garbanos aukso vilnos
pažertos ant upės

prasižiojusios gatvės žnyplės
tuoj sutraiškys krantų panoramą
tuoj vitrinoje žaibas žybtelės
ir pažirs skeveldrom keramika

leidžiasi pavakarys
kalvų šlaitais nuožulniais
srūva šviesa nesvari
asfalto drėgnais raižiniais

dienos lėtos o metai greiti
ir vis daugiau ateities praeity

prisimerkęs vakaras laido
seną ironišką sąmojį
ir į mano veidą
įrašo tavąjį

Aleh Minkin. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Iš baltarusių k. vertė Antanas A. Jonynas / Alehas Minkinas (g. 1952) – Vilniuje gyvenantis baltarusių rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, šių metų kovo 31 d. švenčiantis 70-metį. 2007 m. už eilėraščių rinkinį „Penatai“…

Aleš Šteger. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Iš slovėnų k. vertė Antanas A. Jonynas / Alešas Štegeris (g. 1973 m. Ptujuje, Slovėnija) – vienas geriausiai žinomų šiandienos slovėnų poetų, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, septynių poezijos rinkinių, dviejų romanų, taip pat apsakymų ir esė knygų autorius.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Ieva Volungevičiūtė. Pokalbis Vilniui: genius loci poezijos ir tapybos dialoge

2016 m. Nr. 8–9 / Antanas A. Jonynas, Algis Griškevičius. Vilnius. Upė teka apačioje. – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

Michael Augustin. Kas gero iš to, kad žinosi

2012 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Vokiečių poetas Michaelis Augustinas gimė 1953 m. Liubeke. Studijavo Kylyje ir Dubline anglistiką, angliškąją airių literatūrą ir airių etnografiją bei tautosaką.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Viktorija Šeina. „…Dar nulaikančios nuovargį valandos“

2003 m. Nr. 12 / Antanas A. Jonynas Lapkričio atkrytis. – V.: Tyto alba, 2003.

Viktorija Šeina. A. A. Jonynas ir Vakarų jaunimo subkultūros

2001 m. Nr. 7 / Antanas A. Jonynas priklauso prieš ketvirtį amžiaus debiutavusiai poetų kartai (apie šią kartą rašęs V. Sventickas, be jo, mini V. Rubavičių, A. Grybauską ir G. Patacką).