literatūros žurnalas

Alvydas Šlepikas. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 1

Alvydas Šlepikas gimė 1966 metais Molėtų rajone, Videniškių kaime. 1984 metais baigė Videniškių vidurinę, vėliau mokėsi Vilniaus 21-ojoje PTM, tarnavo Tarybinė­je armijoje, dirbo „Elfos“ gamykloje tekintoju. Nuo 1988 metų mokosi Lietuvos konserva­torijoje teatrinio meno katedroje.

 

Baimė

vos beprisimenu tą vardą
jį išspjaudė kulkosvaidis
ir metalinės jo raidės
nuskambėjo
per mano krūtinės ląstą
vardas kaip varnas
virs juodo miško
kur aš toks jaunas kaip tėvas
dainuojantis partizanų dainas
kur ai toks jaunas
kaip tėvo motina prie sėdžiaukos
apraudanti sužeistus dėdės baltinius
aitrus jų kvapas tvyro viri aslos
kur išbarstyti svogūnai negali jo
perrėkti
jų geltonus lukštus nešioja skersvėjis

tėvo sesuo verkia
verkia ant sujauktos lovos
durys plačiai atvertos
į nujojančių girių raitelių nugaras
tėvo sesuo meldžiasi
nebežinodama j ką
pro duris galima žvelgti lyg pro taikiklį
tik tas vardas tas vardas!

aš dvidešimt metų girdėjau jį
uodžiau kartu su vakaro lėktuvais
smengančiais į raudoną saulėlydį
į saulėlydį liūdnai atsispindintį
giliose gyvulių akyse
aš klausiau kaip pranešdavo jį
Vatikano radijo diktorius
tyliai šnibždėdavo tėvui į ausį –
bet šnabždesį girdi visi!–
ir aš dar labiau jį girdėjau
dvidešimt metų jis buvo man Bomba
Bomba man – mano tėvas matė save
juodose miškų gelmėse
ir tą vardą kaip varną
sklendžiantį tyliai ore

 

*

laisvė prasideda eilėraščiu
ir gyvena kvėpuodama
gatvių ūžesiu tyliai
sakomais vakaro žodžiais

kai akyse gali išskaityti
daugiau negu kalba
ugnis židiny arba vėjas
vėjas žaidžiantis knygoje

oranžinis paukštis kybo
virš upės tėkmės
paskui krenta ir neša
vanduo jo sudegusį kūną

laisvė išdegina bronchus
kaip cemento dulkės
o kraujo kūneliai blaškos
tarp laisvės ir baimės

laisvė prasideda erškėčiu
ir eina per stiklą
per dužusį stiklą lėtai
lėtai kol nuplauna vanduo

 

Karaliaučius

pakepintas saulėgrąžas
gliaudančios moterys
autobusas pilnas
žąsų gagenimo

susivėlę vaikai
įstrigęs medyje aitvaras
tvoros išlaužytos
vokiečių paliktas namas

deganti pieva
sausa kaip cirozės
išdegintos kepenys
kapinės ferma traktorius

baltas lietuviškas gandras
skrendąs į rytus į rytus
stačiatikių popas lydintis
gandrą į tolimą Rusią

 

*

Viską persmelkiantis gailestis
labai didelė dovana pelenams
pilkoje dūmų šaly
nubarstytoje batų guminėm liekanom
ir unitazų skeveldrom

Viską persmelkiantis gailestis
menkniekis spalvoto pasaulio
spalvotų šunų šeimininkėms
ten pilnos šiukšliavežės
apelsinų šviečiančių šukių
giedančių džiaugsmui hosanna

Viską persmelkiantis gailestis
yra ašara kuriai nuriedėjus
lieka – o siaube – toks purvo takelis
prancūziškos pudros dugne

Viską persmelkiantis gailestis
puikus taikinys tiems kas mėgsta
spjaudyt į taikinius

 

 

O vabzdžių tautose vis dar girdisi laisvė

nebeverk akmenys karšti nuo saulės
šviesa jų amorfinių kūnų viduj
saulė kaip didelis laikrodis
pabėga arba atsilieka

vabzdžių tautose girdisi laisvė
dūzgimas artėja prie mūsų ausų
ką jie kalba nėra paslaptis
bet kalba nesuprantama

išgaruoja visa kas dar buvo
raudonis nudažo kalbas
nebeverk nebeverta raudojimas bus
tiktai pokštas kai nuobodulys

uždarys visą šviečiančią būtį
nepriims į save mūsų drebančių kūnų
mūsų sielų tiesiog nebebus
tik vabzdžių tautose vis dar girdisi laisvė

 

*

juodas vanduo lyg kava
tirštas ir lėtas
po mūsų sunkiais sapnais
sukabintais ant tiltų

dideli balti paukščiai
vis dar laukiniai
kaip laukinės moterys
prašančios cigarečių

žuvys lėtos ir karštos
kaip itališkos picos
sklandančios virš
vidudieniškų Vilniaus gatvių –

toks jau tas vėlyvas vakaras
kai tiltai traukia savižudžius
tokie tie sapnai apsupę mus
lyg nuo nieko nesauganti aura

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7 / Pjesės fragmentas / Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius…

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

2012 m. Nr. 5–6 / Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.