Leonardas Gutauskas. Devyni laiškai tolimajam draugui J. A.
2014 m. Nr. 8–9
I
Nesmerk manęs,
Tirštoj migloj einu nei elgeta paklydęs,
Ne kartą klupęs ir staiga paslydęs,
Barstydamas nei skatikus dienas
Klampiam kely –
Tik tu gali
Patraukt nuo kelio sunkią metų uolą,
Nors ir žinau, jog mes labai seniai nutolę,
Ir mėnuo man šią naktį – mariose skenduolis.
Užmiršk metus,
Kai mudu andai kopėme į Alpių kalnus –
Aplink tarpekliai, degė ryškios šalnos –
Galbūt tuomet buvau neatidus?
Bet tu užmiršk –
Juk laikas mirs,
Čia nepalikęs pėdsako blyškaus molyne
Ar kelio dulkėse, tik šviesmečių mėlynę
Palies šviesa nei vyną, žėrintį stiklinėj.
II
Dažnai stebiuos,
Kad tavo balsas toliuos neišnyko,
Nors skiria mus dulkėtos, niūrios, nykios,
Bevaisės gatvės, aš slepiuos
Miškų tankmėj –
Sunku laimėt
Šlovės karūną, tik graudaus erškėčio šakos
Man gaubia galvą, šermeninės žvakės,
Kas buvo, kas yra, kas bus, šnabždėdamos pasako.
Tu prisimink
Šiltus žodžius, kuriuos kalbėjai tąsyk,
Kai miesto tuneliais klajojo piktos dvasios
Ir buvo Aisčių jūra nerami.
Ji daužė molą,
Vėjai mojo,
Tarytum kviesdami mus burlaiviu išplaukti
Ten, kur nugrimzdo sunkūs saulės plaukmenys.
Žinok, aš jau seniai išmokau kantriai laukti.
III
Kiek daug klaidų,
Kurių išvengt mums niekad nepavyko,
Iš akmenų laukinės aštrios rožės dygo
Tyloj šiaurietiškų naktų,
Aš dar menu
Gelmėj sapnų
Plokštelės sukamą Čaikovskio liūdną valsą,
Taip pat Šaliapino ir aukštą Kipro balsą,
Ir operos kulisų piešinį, truputį žalsvą.
Bet kas išdrįs
Sujaukti praeitį, suskaldyt ir išgriauti
Tai, ką palaimino skardus birželio griausmas,
Pabeldęs brėkštant į duris?
Išgirsk, meldžiu,
Žodžius skurdžius,
Šio laiško man pačiam nerišlią prasmę,
Kiek abejodamas vis vien viliuos nedrąsiai,
Jog vienas kitą mes tamsos keliuos surasim.
IV
Paklausk dangaus,
Kuris aukštuos kalnų ledynuos tvaska,
Ar jis prisimena upokšnių mėlyną kadastrą?
Aš ligi šiol pajūryje žvalgaus,
Tačiau randu
Žvaigždžių juodų
Tik purią anglį, kiaukutų aštrias skeveldras,
Ir nežinia, katras tada iš mūsų buvom kaltas,
Kad nesulaukęs mudviejų nutolo vėjų keltas?
Įsiklausyk, meldžiu,
Į žiogo smuiką, skambią strazdo giesmę,
Išgirsk jų pažadą: anapus būsit dviese,
Užkursit laužą po medžiu.
Įsiklausyk, prašau,
Tiktai nešauk,
Kad nesugriautum reginio, kurį kasnakt sapnuoju,
Skaidrioj versmėj mazgodamas žaizdotas kojas,
Tavęs neradęs, bet vis vien vis vien ieškojęs.
V
Vėl bus žiema,
Pusny nugrims senų žvaigždžių langinės
Ir užpustytas vieškelis šalia Merkinės,
Ir Merkio slėnio žemuma.
Tik tu neklausk,
Ar sušalau,
Priėjęs Ūlą, tartum drumstą Letos upę,
Tylėjo juodvarniai, ant juodalksnių sutūpę,
Į smėlį grimzdo laiko pamatai, giliai įdubę.
Aš vėl girdžiu,
Kaip srūva vandenys pro kietą ledo luobą
Ir vėjai atveria smėlingą šilo kopą
Trimito aidesiu skardžiu.
Vėl iš arti
Mane girdi,
Vėl prie ugniakuro mes galim tyliai šnekučiuotis
Ir laukti traukinio, priėję metų stotį,
Ir pasislėpt, kada mirtis išeis tamsoj medžioti.
VI
Žvaigždė budės
Virš kadagynų gruodį apsnigtųjų,
Virš ežerų užšalusių ir tujų
Kapų ramybėj tau spindės,
Nors tu toli
Tylos šaly,
Tačiau gilioj nakty yra brasta šviesioji,
Kuri sugrįžt tave į kerpšilius vilioja.
Pažvelk: ar tai ne angelo ranka nuo kranto moja?
Sakau: tebus
Išsiskyrimo mūsų trumpas mirksnis.
Štai paklausyk – aukštai jau gervės girksi
Ir skleidžia diemedis lapus.
Sakau: išnyks
Sniegų ugnis,
Vėl kvapnūs pumpurai sode apglėbs alyvas
Ir pro velėną kalsis kmyno daigas gyvas,
Nušvis spalvom bespalvis žemės negatyvas.
VII
Kalbu už du,
Nes mūs balsai nakties tyloj panašūs,
Jų skiemens, lyg lietaus po lašo lašas,
Į žiedo taurę nesuduš.
Aušra šviesi
Sprogs debesy,
Kad žertų spindulius ant juodo saulės karsto,
Pažvelk, kaip žiedlapius jauni vyšnynai barsto,
Ir vėl įgaus saldumo sodo vaismedžiai apkartę.
Atmintinai
Kartoju mūsų priesaikos senos garsyną,
Kurio išsiskyrimo mėnesiai neužgesino
Malūnų vėjiniais sparnais.
Nors laikini,
Bet krisdami
Suglausim delnus ir šnabždėsim pagonių maldą,
Kuri širdy skausmus ir juodą širdgėlą numaldo,
Ir marių priekrantėj siūbuos pražydęs meldas.
VIII
Žinau, pakvies
Kažkas iš debesio, kuris virš lauko,
Žaros paliestas, supas, mirga, plauko,
Tarsi plaukmuo žydros žuvies.
Bet nekartos
Širdis klaidos,
Vienatvėj slypinčios dienos pilkoj pakriūtėj,
Kur nesunku paklyst, suklupti ir pargriūti,
Nes jai ištikimybės žodžiai ligi šiolei rūpi.
Netark sudie,
Tegu laiškai draugystės mūsų laužą
Gaivina, kai audros sunki banga palaužia
Gyvybės daigą vidury nakties.
Ak, dievaži,
Senoj pušy
Laukinės bitės, kaupiančios žiedų nektarą,
Kasryt dangaus šviesius vartus mums atidaro –
Ten virpa strėlės kosminio radaro.
IX
Šviesa akims –
Kai skleidžias rožių virpantys žiedynai,
Siūruoja smilgos, kvepia pakelės pelynai –
Šviesos mums niekas neatims.
Užmigs mirtis,
Mus pasitiks
Gysločiais, trauklapiais viliojanti kelionė
Ten, kur išnyksta prietarai ir abejonė –
Pasieksime letargo priekalnes ir klonius.
Žvaigždžių gama
Skambės mums mėnesių ir metų kontrapunktu,
Kad tai, ką sukaupėm, per nieką neprapultų
Ir vėl kartotųsi vilties tema.
Tad aš renkuos
Be atvangos
Pulsuojantį morfemų potvynį kilniuos žodynuos,
Upokšnių įlankas, kur naktį maudosi undinės,
Ir žėri žodžių perlai, rimų sagės deimantinės.