literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 

fotosintezė

spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę

ant juodžemio guli lapai
fotosintezė nebevyksta šešėliai
čeža chloroplasto lavonuose

mano dukra molėtų observatorijoj
paklausė:
jeigu trečdalis žvaigždžių
kurių šviesą dar matome
iš tiesų jau neegzistuoja
ar gali būti
kad mūsų visatos nebėr –
tik mes to dar nežinom

negali taip būti – atsakė
observatorijos darbuotojas –
žinotume jeigu būtume mirę

bet – nenusileido dukra – net ir žmogui
mirus ne visas kūnas iškart tą supranta:
kelias dienas dar auga plaukai ir nagai
net ir po žemėm dar kokius metus
jis nesuyra – vadinasi
apie kūno mirtį dalis jo molekulių
nieko nežino

visata nėra žmogaus kūnas
laikėsi savo konstantų
vyriškis iš observatorijos – –

pakėlęs nuo žemės geltoną
kaštono lapą galvojau –

jis jau nebe medžio dalis
bet dar ir ne molis
ar lapas kuriame fotosintezė negalima
vis dar lapas yra?
kas yra molis – Molėtai – observatorija
reginti prieš tūkstantmečius sudegusias
žvaigždes?
pro kur mes žiūrime į pasaulį?
argi ne pro kūno molį?
o jei esam gyvi – tai argi jame?

 


* * *

po apsiniaukusiu dangum
varnėnai ir kielės
sniego likučius
sumečiau į balą
ir žiūrėjau kaip tirpsta

kaimynai pro langą
žiūrėjo į mane
rašyti eilėraščius
jiems atrodo beprasmiška

prieš penkiolika metų
buvom naujakuriai
šiame Vilniaus priemiestyje
pasistatėme namą
vienoje gatvės pusėje
o kaimynai tiesiai
prieš mus – kitoje

auginom vaikus
jaunėlius
ir kaimynė ir mano žmona
pagimdė perkopusios
keturiasdešimt

dabar jie išbėga
į gatvę ir žaidžia
o mes saugome
kad automobiliu
atlėkęs
koks neatsargus vairuotojas
jų nesutraiškytų

mes žinome
kad čia jau paskutiniai
mūsų vaisiai

ir nors rašyti eilėraščius
kaimynams atrodo beprasmiška
mus daug daugiau kas
vienija
negu skiria
ir laikas eina iš naujakurių
mus paversdamas senbuviais

molis galutinai
ištrins mūsų skirtumus
kaip balos ištrina sniegą
paversdamos vandeniu

į kurį dabar žiūriu
kol kaimynai
stebi mane pro mano

eilėraščio langus

 


Laimai Kreivytei

nes temsta ir vėjas siūbuoja
tamsėjančią eglių ūksmę
nes gruodis niūrus ir šiltas
kaip niekad anksčiau

nes žolės palei eglyną
ten kur vasarą ganėsi ožkos
vis dar žalios ir laikas
dangstosi eglių šakom

nes einu sunkvežimių išdraskytu
keliuku palei mišką skaitydamas
tavo artumo aritmetiką
ir žmonės

žiūri – koks idiotas prietemoj
vaikšto pamiškėmis su knyga
su grėsme giliuosiuose
sąmonės sluoksniuose šiandien

po ilgo laiko prisiminiau
kad kadaise buvau poetas
ir kad dovaną šią praradau
miškas siūbuoja ir ošia o kojos

slysta per molį – esu apsirengęs
ta pačia striuke
su kuria
prieš savaitę rodė per teliką

tai kai kurie sutiktųjų
tikriausiai atpažįsta nes sveikinasi
o nusisukę juokiasi
ant tavo knygos viršelio veidrodžiu

užsiklojusi nuoga moteris
žmonės ją mato mano rankose
ir galvoja kad vaikštau
su pornografinėm nuotraukom
pamiškėje

ir žinai –
tegu juokiasi
tegu bijo giliųjų
mūsų sąmonės sluoksnių

sakai: kiekviena kalė širdyje yra
didžiavyris
pridedu: kaip ir kiekvienas
didžiavyris yra gryniausia
kalė širdies gelmėse

laimingi
kas tai pripažįsta
kurių kaulais ir prisipažinimais
kelias į kosmosą grįstas
į dar neatrastas žvaigždes

bet man toli iki žvaigždžių
iki proto vingrybių
ir gyvenimo
kuris patiktų kitiems

tik argi skųsiuos dabar?

kai paskutinį kartą bendravom
raginai nepasiduot jokiai kritikai
rašyt dėl saujelės kitų
ir savęs

kaip matai mėginu

prie vileikos eglyno
vis aiškiau temsta
dairaus ir klausau

kaip nakvoti į gūžtas
tupiasi zylės

ir kraujuoja saulėleidis –

ramybės čia neradau

 


* * *

takas pro ūksmingą eglyną
kovo pradžia – dar belapiai
krūmynai ir sniego
lopiniai po žiemos

apniukusią vasaros dieną
čia turėtų būti gerokai tamsiau
nei ankstyvą pavasarį
negu rudenį – kai čeža
nukritę geltoni lapai
atspindėdami
pasitraukiančią saulę

esu eglių ūksmė
gyvybė iš lėto kūną apleidžia
jau nesvarbu ruduo ar pavasaris
tesu laikinos prošvaistės

iš ūksmės
jau niekas manęs neištrauks
jauni bėgs ir krykštaus
žydinčiais takeliais

jau neparašysiu eilėraščių
apie meilę ir gėles
nieko gražaus
jiems iš mano poezijos

jau žinau koks laikinas
saulės zuikučių žaismas
ir šitas pavasariu
nutviekstas sodas

kurio šešėliuos
lipdau save iš atšvaitų
mėgindamas
pabūt čia dar bent kiek ilgiau

Gintaras Bleizgys. BigVėjus

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

20201 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Gintaras Bleizgys. Sūnaus palaidūno grįžimas

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Gintaras Bleizgys. Urbino eilėraščiai

2014 m. Nr. 12 / ir jų baltos skarelės kaip cukrus
ir šypsenos mūsų kaip cukrus
gyvenime sūriame –

Dovilė Kuzminskaitė. Žengiantis ir bijantis žengti

2014 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.