Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 4
fotosintezė
spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę
ant juodžemio guli lapai
fotosintezė nebevyksta šešėliai
čeža chloroplasto lavonuose
mano dukra molėtų observatorijoj
paklausė:
jeigu trečdalis žvaigždžių
kurių šviesą dar matome
iš tiesų jau neegzistuoja
ar gali būti
kad mūsų visatos nebėr –
tik mes to dar nežinom
negali taip būti – atsakė
observatorijos darbuotojas –
žinotume jeigu būtume mirę
bet – nenusileido dukra – net ir žmogui
mirus ne visas kūnas iškart tą supranta:
kelias dienas dar auga plaukai ir nagai
net ir po žemėm dar kokius metus
jis nesuyra – vadinasi
apie kūno mirtį dalis jo molekulių
nieko nežino
visata nėra žmogaus kūnas
laikėsi savo konstantų
vyriškis iš observatorijos – –
pakėlęs nuo žemės geltoną
kaštono lapą galvojau –
jis jau nebe medžio dalis
bet dar ir ne molis
ar lapas kuriame fotosintezė negalima
vis dar lapas yra?
kas yra molis – Molėtai – observatorija
reginti prieš tūkstantmečius sudegusias
žvaigždes?
pro kur mes žiūrime į pasaulį?
argi ne pro kūno molį?
o jei esam gyvi – tai argi jame?
* * *
po apsiniaukusiu dangum
varnėnai ir kielės
sniego likučius
sumečiau į balą
ir žiūrėjau kaip tirpsta
kaimynai pro langą
žiūrėjo į mane
rašyti eilėraščius
jiems atrodo beprasmiška
prieš penkiolika metų
buvom naujakuriai
šiame Vilniaus priemiestyje
pasistatėme namą
vienoje gatvės pusėje
o kaimynai tiesiai
prieš mus – kitoje
auginom vaikus
jaunėlius
ir kaimynė ir mano žmona
pagimdė perkopusios
keturiasdešimt
dabar jie išbėga
į gatvę ir žaidžia
o mes saugome
kad automobiliu
atlėkęs
koks neatsargus vairuotojas
jų nesutraiškytų
mes žinome
kad čia jau paskutiniai
mūsų vaisiai
ir nors rašyti eilėraščius
kaimynams atrodo beprasmiška
mus daug daugiau kas
vienija
negu skiria
ir laikas eina iš naujakurių
mus paversdamas senbuviais
molis galutinai
ištrins mūsų skirtumus
kaip balos ištrina sniegą
paversdamos vandeniu
į kurį dabar žiūriu
kol kaimynai
stebi mane pro mano
eilėraščio langus
Laimai Kreivytei
nes temsta ir vėjas siūbuoja
tamsėjančią eglių ūksmę
nes gruodis niūrus ir šiltas
kaip niekad anksčiau
nes žolės palei eglyną
ten kur vasarą ganėsi ožkos
vis dar žalios ir laikas
dangstosi eglių šakom
nes einu sunkvežimių išdraskytu
keliuku palei mišką skaitydamas
tavo artumo aritmetiką
ir žmonės
žiūri – koks idiotas prietemoj
vaikšto pamiškėmis su knyga
su grėsme giliuosiuose
sąmonės sluoksniuose šiandien
po ilgo laiko prisiminiau
kad kadaise buvau poetas
ir kad dovaną šią praradau
miškas siūbuoja ir ošia o kojos
slysta per molį – esu apsirengęs
ta pačia striuke
su kuria
prieš savaitę rodė per teliką
tai kai kurie sutiktųjų
tikriausiai atpažįsta nes sveikinasi
o nusisukę juokiasi
ant tavo knygos viršelio veidrodžiu
užsiklojusi nuoga moteris
žmonės ją mato mano rankose
ir galvoja kad vaikštau
su pornografinėm nuotraukom
pamiškėje
ir žinai –
tegu juokiasi
tegu bijo giliųjų
mūsų sąmonės sluoksnių
sakai: kiekviena kalė širdyje yra
didžiavyris
pridedu: kaip ir kiekvienas
didžiavyris yra gryniausia
kalė širdies gelmėse
laimingi
kas tai pripažįsta
kurių kaulais ir prisipažinimais
kelias į kosmosą grįstas
į dar neatrastas žvaigždes
bet man toli iki žvaigždžių
iki proto vingrybių
ir gyvenimo
kuris patiktų kitiems
tik argi skųsiuos dabar?
kai paskutinį kartą bendravom
raginai nepasiduot jokiai kritikai
rašyt dėl saujelės kitų
ir savęs
kaip matai mėginu
prie vileikos eglyno
vis aiškiau temsta
dairaus ir klausau
kaip nakvoti į gūžtas
tupiasi zylės
ir kraujuoja saulėleidis –
ramybės čia neradau
* * *
takas pro ūksmingą eglyną
kovo pradžia – dar belapiai
krūmynai ir sniego
lopiniai po žiemos
apniukusią vasaros dieną
čia turėtų būti gerokai tamsiau
nei ankstyvą pavasarį
negu rudenį – kai čeža
nukritę geltoni lapai
atspindėdami
pasitraukiančią saulę
esu eglių ūksmė
gyvybė iš lėto kūną apleidžia
jau nesvarbu ruduo ar pavasaris
tesu laikinos prošvaistės
iš ūksmės
jau niekas manęs neištrauks
jauni bėgs ir krykštaus
žydinčiais takeliais
jau neparašysiu eilėraščių
apie meilę ir gėles
nieko gražaus
jiems iš mano poezijos
jau žinau koks laikinas
saulės zuikučių žaismas
ir šitas pavasariu
nutviekstas sodas
kurio šešėliuos
lipdau save iš atšvaitų
mėgindamas
pabūt čia dar bent kiek ilgiau