literatūros žurnalas

Rosita Abromavičiūtė. Eilės rudeniškiems simptomams gydyti

2015 m. Nr. 1

Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.

 


iš pradžių

tavi atodūsiai man seka pasaką prieš miegą,
šilti delnai paglosto nugarą – šiąnakt jauku,
galiu tylėti ar kalbėti – nesvarbu – vis viena lieka
nežymūs pirštų atspaudai, kai rytą nubundu.
ant stalo paliktas raštelis ir bandelės pusė,
kavos puodelis su vis dar kylančiu garu,
kai perskaitau – mieloji, greitai vėl čia būsiu –
sučiulba zylės užu lango, nors ir atšiauru.
tavuosius marškinius užsivelku atsargiai ir iš lėto,
jaučiu, priglunda jie it miglos prie žalių laukų,
pro praviras duris ant sienos krenta siluetas –
žadėjau pirkti pieno, bet nepaklausiau, ko gi nori tu?

 

*

juk daug kartų sakiau – netikėki į rudenio lietų,
į miglotus sapnus, kur ėriukai po vieną tipena,
tu stipriau užsimerk, kad blakstienos ne šitaip virpėtų,
šiandien bus jaukiau – motulė užkurs krosnį seną.
susiglausim it smilgos, kurios viena kitą palaiko,
ir nedrąsiai ištiesim kelius, o gal tiltus į būtį,
kai užmerksim akis ir ištirpsim kruopelėje laiko,
dabarty pasiliks tik sudrėkusios pirštinės džiūti.

lig pat ryto žibės languose mūs spingsulė mažytė,
o motulė rymos prie stalelio, tarsi dievas nuolat stebėtų,
apkamšysiu tave, vos šnibždėdama – pradeda lyti,
tu miegoki ramiai, šiandien rudenys,
šiandien bundam –
iš lėto.

 


po balas

Pravėrę duris į nežinomą kambarį stovime dviese,
Tarp šešėlių tarpelis it smilga, paskendus rūke,
Švelniai prilieti kaklą ir jis kaipmat išsitiesia,
Lyg stovėčiau basa ir skaičiuočiau, kiek trunka žiema.

Taip raminančiai sninga dulkėm prieš žvakę menkutę,
Tu suėmęs už rankos nieko neklausi, nes tylint jauku,
Tegu tirpsta žiema, neskubėk ir palauk dar truputį,
Kol sulauksim dar vieno vasario ant Vilniaus stogų.

O tada po balas –
Aš į rudenį,
Tu – į mane.

 


įaugęs

mano tėvas sakė – nepamiršk kaip girgžda langinės
sugrįžtantys visada duoda menkutį ženklą
dar kartą sutepti vyriai ir perdažyti rėmai
išlieka tas pats vaizdinys atminties griovelyje
dar jis minėjo laukus ir suartą dirvožemį
pėdų įspaudus ir į rieškučias netelpančias sėklas
jomis sudygai – sakė jis – rugių vandenimis plaukei
ir gelbėjimosi rato nereikėjo kad išnirtum
sapnuoti liepė dienomis raikytą duoną
o naktį pagalvę iškedentą dėti užu lovos
pailstantys nusipelno pogulio o tau budėti reikia
nuolat kartojo tėvas ir taisydavosi akinius
sulig pavasariu mačiau kaip auga beržai
kartu sulą gėrėm ir inkilus kėlėm giedantiems
o sugrįžę į trobą ištiesdavom kojas prie krosnies
tik nebuvo pelenų ir grindys molinės šalo

– – –

dabar nejauku kai tik vakaras budina sielą
pagalvė ne tokia iškedenta kaip vakar

 


naktį

jau gerokai vėlu ir kuždu lėtą maldą į naktį,
tu alsuoji triskart dažniau, nei tai daro karaliai,
ir nelauki dar ryto, juk tuomet užmigti negali
nei princesės, nei princai gėlėmis išdabintoje salėje.

nedrįstu pajudėti, net šiek tiek droviuosi įkvėpti,
tik ramybėje – sakei – tu gali sapnuoti ryškiausiai
mudu geriančius karštą kakavą ir laikančius skėtį,
po kuriuo net ir didis valdovas kartkartėm rausta.

tad laikausi rimties ir girdžiu – nutyla jau paukščiai
ir princesės su princais nuvargusios lipa karieton,
jau gerokai vėlu, aš glaudžiuos prie tavęs šitaip baugščiai,
dar miegok, mylimasis, pabundam naktim tik per lietų.

 


kai vaikas buvau

Mano pievose šienas sudrėkęs
bastos avys, piemuo duoną riekias
ir rugpjūtis rugiagėles skinas
šiltu pienu nuliejęs merginą

oro gijų lopšy bitės supas
piemens rankose rudenio ūkas
dvi akiduobės kupinos mėlio
avims amžiną nemigą sėja

ties trapiu horizontu į upę
du maži vaikeliukai sutūpę
aš tik švyst akmenėlį į balą –
pieva dingsta ir kojos nušąla

 


vis netinka

man iš pradžių nesiseka,
mylimasis, nepyk

kad turėčiau tave
man dangus išrašė leidimą
be jokių antspaudų
ar žymių

nusirengusi stoviu
sakai
ši eilutė
praradusi rimą
prisidengiu
tik tai dalinai
o iš tikro geidžiu

kad jie dieną
sapnuotų
o jos pabūtų
nebylios
ir prigludus
prie rytmečio
naktis alsuotų
lengviau

tu sakai
visos eilės rodos
elgias kaip zylės
žiemą lesa iš delno
o vasarą
išskrenda sau

pataisyk, mielas mano,
kažkas čia netinka