Gintaras Bleizgys. Sūnaus palaidūno grįžimas
2021 m. Nr. 3
paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus
grožis dygo pro juodžemį
uždengė protą ir slyvos
sirpo kaip smegenys
už samanotos kaimynų tvoros
putpelės bėgo per ugnį
lapės bijojo vištidžių
išleido įstatymus draudžiančius
šunį pririšt prie būdos
vėjas prasklaidė debesis
nutrūko mūsų grandinės
ir mes save pametę
rieškučiomis sėmėm save pačius
virė galvoj gyvenimas
vandeniu virto vynas
tada girti nuo skaidrumo
spengiančiom vaiskiom galvom
mokėmės raidžių ir rašto
pačių įmantriausių vingrybių
metaforom kartinom sakinius
lošėm rimuotom kalbom
ir pylėm viską prapylėm
ir porinom kad likimas
nuogas ir piktas už kampo
laukia kol mus sudoros
ir pasirodė teisybė
žodžiai juokais pasakyti
kad protas minkštas kaip slyvos
kad tiesiai į mus dangus
ir apėmė siaubas kad putpelės
bėga per ugnį ir žydi
žiedas paparčio seselė
su raminamųjų švirkštu
mus švirkštė maitino skandino
pas chroną vedė ir tildė
sonetų mes pynėm vainiką
kaip kurmiai mes skriejom
kaip kregždės
virš skardžio rausėm urvus
kol parengti apdoroti
į kitą krantą išlipom
seržantas nusiėmė antrankius
tai reiškia – kas bus tegu bus
mes patys save išmėginom
raudojom iššaudėm gaivinom
ir pažadėtoji žemė
priminė apie namus
kurių mes nė vienas neturim
vis einam per dykumą iriamės
ir garlaivis burzgia ir vėjas
pusto mūsų padus
ir verkia mums Viešpats užgimęs
ir bėga pas jį piemenukai
ir gano mus žvaigždės
ir neša mums duonos
ir rūmuose atmena mus –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
čia aš – pro miegus ir vėlei kliedėjau
visą naktį akligatviais be pabaigos
mano atšipus klausa mano aklas regėjimas
mano laikas sutirpo kaip žvakių vaškas lakus
ir kritau aš nuo krioklio ir triuškinau
savo vidinį demoną su atstumtaisiais
sienas pasaulio dažiau
klojau pragaro grindinį
mokiau sakykloj tylėjau
vaidenausi su verkiančiais sodo tamsoj
aš žinau kad žinai daug geriau kas esu
mano pradžią ir pabaigą ir šią akimirką
kad apreikši ir man menką blyksnį tiesos
kad sudegčiau kaip boružė
visą tiesą pažinęs
kad į burną sugrūsi liepsnojantį kalaviją –
kad man skauda per skausmą
esu čia užgimęs – – taip čia aš
pro miegus ir vėlei su savo kalbom –
– – – – – – – – – – – – –
bet rūdijantys kompasai mane atpažįsta
ir pučiamųjų orkestras
pučia į dūdą – paviršiuje
raibuliuoja vanduo
nuogas iššoku į sceną
į ugnį žibalo įpilu
tada vėl džiūvėsiai ir kameros prietema
šalta kaip dugno akmuo
mano karališką prigimtį
juodas vargas išgydė
mano širdis surambėjus
lijundra – sielos sesuo
paliktas vienas
kubais mąstau ir imperatyvais
tuštumos saujose žėri
nuo sąmonės nepasitraukia ruduo
Tėve
iš kur šitas vėjas pučia?
ir šalta ir šiaušiasi mintys
gal aš kokia drebulė
kad visais lapais drebu?
žinau kad dėl mano grįžimo
džiaugsmo būtų daugiau
negu dėl devyniasdešimt
devynių teisiųjų dorybės
bet baisus
mazochistas esu
todėl negrįžtu ir savo
baisumo bijau
– – – – – – – – – – – – –
atleisk – dabar nemiegu:
nuo dvyliktos vargina rimai –
kambario sienos užsidegė
krito mirties lietus
beveik apsisprendžiau sugrįžti
kraujas į smegenis tiško
atskrido priešo bombonešiai
kliedėdamas rikiavau
seną rekrūtų kariuomenę
raišą pergalės bijančią
klykėm ir jojom per dangų
gėrėme pelenus
siūbavo kryžiai virš lauko
ir dygo tikėjimo vinys
varžtai iškrito ir drožlės
užgulė atmintis mums
mane botagais čaižė
su kiaulėmis putrą ėdžiau
baisu man žinoti kad visa
kas tavo priklauso man
bandžiau išvengti akistatos
dangsčiausi akis nežiūrėjau
panėręs į gelmę burną
kriauklėmis užsikimšau
rėkiau kai pastatė prie sienos
sukaustė ir atėmė protą
jie nesupranta ką daro
smėlynuos trūnija laivai
seržantas dantis iššiepęs
spjaudėsi keikė žegnojo
nors sąmonę amputavo –
kankina fantomo skausmai
maniau į dainą sudėsiu
skausmus ir kraujus išdainuosiu
eisiu per lauką giedodamas
su benamystės terbom
ko tu prie vartų stovi?
kodėl man atleidi? kikiliai
tarsi girtuokliai raudoni
čirpia virš prarajos
kuri man kelią pastojo
kuri nuo namų atskyrė
drakono dantys sudygo
naktis nusidažė krauju
sugrįžt pas tave aš noriu
man smegenys sirpsta kaip slyvos
bet ištartas žodis kaip žvirblis
negali parlėkt atgalios
jei mirsiu tegu kiti žino
kad kelias yra kaip akimirksnis
lyg gūsis pralėkė laikas
štai stoviu mintim nuogom
ir šiepias bedantės burnos
įtūžęs pasaulis grasina
stiprėjančio vėjo šuorai
mėšlu užpustė kelius
man mirtį į kraują lašino
nužudė ir neatgaivino
bet tavo balsą išgirdęs
kaip varputis aš gajus
dygliuotas raukšlėtas ir paikas
pirmasis ir paskutinis
iš šiaudo ir šėko kai laiko
daugiau niekada nebus
pasaulis man tik vaidenas
nuo kryžiaus žvelgiu į šiukšlynus
ir tulžį pasėmę su nendre
prie lūpų priglaudžia piktai
kad juoktis galėtų ir žviegti
kaip kiaulės tamsiausioj kiaulidėj
kaip demonai požemių laktose
kaip žemėse kirminai
ir pylė patrankomis salvę
seržantas džiugiai komandavo
tada aš žengiau į požemius
ir man nebuvo baisu
ir arfomis virkdinau hadą
ir priminiau persefonei
kad mirtį pakeis pavasaris
ir upėse kilo vanduo
ir laikas atgal nutekėjo
ir žodžiai kaip sėkla krito
ir užgimė kūnu pasaulin
tas kur sukūrė mus
žinojo kad mes nepareisim
už ūsų tampysim likimą
ir klimpsim į molį ir keiksim
save kaip molį menkus
ir rovė giliai iš dumblo
sugriebęs mane už čiuprynos
ir prausė ir metė į aukštį
ir davė sparnus namo
parskrist pro kaimynų slyvas
pro sirpstančias smegenis gyvas
žengiau į pražiotą mirtį
su putpelėm pievoj degiau
ir vėl kartojos iš naujo
tai ką esu jau patyręs
bet aiškiai žinojau – netolstu
dabar jau grįžtu namo
ir man sustiprėjo dantys
pirmykštė uoslė sugrįžo
ir nesvetingas pasaulis
tirpo už nugaros
ir per paparčių žiedus
dygliuotom metaforom yriausi
žodį kaip irklą iškėlęs
per letą ramus plaukiau
ir perkopiau paukščių taką
ir grįžulo ratais riedėjau
ir šiapus anapus išrankiojau
save iš dygliuotų vielų
ir sėdžiu dabar prie stalo
ir džiaugsmas bei vynas liejasi
sūnus palaidūnas sugrįžo
pririškite skalikus
medžioklė baigta o laimikis
štai juokiasi sveikas ir gyvas
bus tinkamas rūmuos tvarkytis
iškentęs visus vargus
atleisk – seniai bemiegojau
dar sąmonėj kliuksi purvynai
kašmyras auksas ir smidras
kuprinėj ir smilkiniuos
vyrą pašlovinki mūza
man skirtą save jau patyriau
valdysiu kaip tėvas nori
nes visa kas mano – Jo