literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Sūnaus palaidūno grįžimas

2021 m. Nr. 3

paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

grožis dygo pro juodžemį
uždengė protą ir slyvos
sirpo kaip smegenys
už samanotos kaimynų tvoros

putpelės bėgo per ugnį
lapės bijojo vištidžių
išleido įstatymus draudžiančius
šunį pririšt prie būdos

vėjas prasklaidė debesis
nutrūko mūsų grandinės
ir mes save pametę
rieškučiomis sėmėm save pačius

virė galvoj gyvenimas
vandeniu virto vynas
tada girti nuo skaidrumo
spengiančiom vaiskiom galvom

mokėmės raidžių ir rašto
pačių įmantriausių vingrybių
metaforom kartinom sakinius
lošėm rimuotom kalbom

ir pylėm viską prapylėm
ir porinom kad likimas
nuogas ir piktas už kampo
laukia kol mus sudoros

ir pasirodė teisybė
žodžiai juokais pasakyti
kad protas minkštas kaip slyvos
kad tiesiai į mus dangus

ir apėmė siaubas kad putpelės
bėga per ugnį ir žydi
žiedas paparčio seselė
su raminamųjų švirkštu

mus švirkštė maitino skandino
pas chroną vedė ir tildė
sonetų mes pynėm vainiką
kaip kurmiai mes skriejom
kaip kregždės
virš skardžio rausėm urvus

kol parengti apdoroti
į kitą krantą išlipom
seržantas nusiėmė antrankius
tai reiškia – kas bus tegu bus

mes patys save išmėginom
raudojom iššaudėm gaivinom
ir pažadėtoji žemė
priminė apie namus

kurių mes nė vienas neturim
vis einam per dykumą iriamės
ir garlaivis burzgia ir vėjas
pusto mūsų padus

ir verkia mums Viešpats užgimęs
ir bėga pas jį piemenukai
ir gano mus žvaigždės
ir neša mums duonos
ir rūmuose atmena mus –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
čia aš – pro miegus ir vėlei kliedėjau
visą naktį akligatviais be pabaigos
mano atšipus klausa mano aklas regėjimas
mano laikas sutirpo kaip žvakių vaškas lakus

ir kritau aš nuo krioklio ir triuškinau
savo vidinį demoną su atstumtaisiais
sienas pasaulio dažiau
klojau pragaro grindinį

mokiau sakykloj tylėjau
vaidenausi su verkiančiais sodo tamsoj

aš žinau kad žinai daug geriau kas esu
mano pradžią ir pabaigą ir šią akimirką
kad apreikši ir man menką blyksnį tiesos
kad sudegčiau kaip boružė
visą tiesą pažinęs
kad į burną sugrūsi liepsnojantį kalaviją –
kad man skauda per skausmą
esu čia užgimęs – – taip čia aš
pro miegus ir vėlei su savo kalbom –

– – – – – – – – – – – – –
bet rūdijantys kompasai mane atpažįsta
ir pučiamųjų orkestras
pučia į dūdą – paviršiuje
raibuliuoja vanduo
nuogas iššoku į sceną
į ugnį žibalo įpilu
tada vėl džiūvėsiai ir kameros prietema
šalta kaip dugno akmuo

mano karališką prigimtį
juodas vargas išgydė
mano širdis surambėjus
lijundra – sielos sesuo
paliktas vienas
kubais mąstau ir imperatyvais
tuštumos saujose žėri
nuo sąmonės nepasitraukia ruduo

Tėve
iš kur šitas vėjas pučia?
ir šalta ir šiaušiasi mintys
gal aš kokia drebulė
kad visais lapais drebu?
žinau kad dėl mano grįžimo
džiaugsmo būtų daugiau
negu dėl devyniasdešimt
devynių teisiųjų dorybės
bet baisus
mazochistas esu
todėl negrįžtu ir savo
baisumo bijau

– – – – – – – – – – – – –
atleisk – dabar nemiegu:
nuo dvyliktos vargina rimai –
kambario sienos užsidegė
krito mirties lietus
beveik apsisprendžiau sugrįžti
kraujas į smegenis tiško
atskrido priešo bombonešiai
kliedėdamas rikiavau

seną rekrūtų kariuomenę
raišą pergalės bijančią
klykėm ir jojom per dangų
gėrėme pelenus
siūbavo kryžiai virš lauko
ir dygo tikėjimo vinys
varžtai iškrito ir drožlės
užgulė atmintis mums

mane botagais čaižė
su kiaulėmis putrą ėdžiau
baisu man žinoti kad visa
kas tavo priklauso man
bandžiau išvengti akistatos
dangsčiausi akis nežiūrėjau
panėręs į gelmę burną
kriauklėmis užsikimšau

rėkiau kai pastatė prie sienos
sukaustė ir atėmė protą
jie nesupranta ką daro
smėlynuos trūnija laivai
seržantas dantis iššiepęs
spjaudėsi keikė žegnojo
nors sąmonę amputavo –
kankina fantomo skausmai

maniau į dainą sudėsiu
skausmus ir kraujus išdainuosiu
eisiu per lauką giedodamas
su benamystės terbom
ko tu prie vartų stovi?
kodėl man atleidi? kikiliai
tarsi girtuokliai raudoni
čirpia virš prarajos

kuri man kelią pastojo
kuri nuo namų atskyrė
drakono dantys sudygo
naktis nusidažė krauju
sugrįžt pas tave aš noriu
man smegenys sirpsta kaip slyvos
bet ištartas žodis kaip žvirblis
negali parlėkt atgalios

jei mirsiu tegu kiti žino
kad kelias yra kaip akimirksnis
lyg gūsis pralėkė laikas
štai stoviu mintim nuogom
ir šiepias bedantės burnos
įtūžęs pasaulis grasina
stiprėjančio vėjo šuorai
mėšlu užpustė kelius

man mirtį į kraują lašino
nužudė ir neatgaivino
bet tavo balsą išgirdęs
kaip varputis aš gajus
dygliuotas raukšlėtas ir paikas
pirmasis ir paskutinis
iš šiaudo ir šėko kai laiko
daugiau niekada nebus

pasaulis man tik vaidenas
nuo kryžiaus žvelgiu į šiukšlynus
ir tulžį pasėmę su nendre
prie lūpų priglaudžia piktai
kad juoktis galėtų ir žviegti
kaip kiaulės tamsiausioj kiaulidėj
kaip demonai požemių laktose
kaip žemėse kirminai

ir pylė patrankomis salvę
seržantas džiugiai komandavo
tada aš žengiau į požemius
ir man nebuvo baisu
ir arfomis virkdinau hadą
ir priminiau persefonei
kad mirtį pakeis pavasaris
ir upėse kilo vanduo

ir laikas atgal nutekėjo
ir žodžiai kaip sėkla krito
ir užgimė kūnu pasaulin
tas kur sukūrė mus
žinojo kad mes nepareisim
už ūsų tampysim likimą
ir klimpsim į molį ir keiksim
save kaip molį menkus

ir rovė giliai iš dumblo
sugriebęs mane už čiuprynos
ir prausė ir metė į aukštį
ir davė sparnus namo
parskrist pro kaimynų slyvas
pro sirpstančias smegenis gyvas
žengiau į pražiotą mirtį
su putpelėm pievoj degiau

ir vėl kartojos iš naujo
tai ką esu jau patyręs
bet aiškiai žinojau – netolstu
dabar jau grįžtu namo
ir man sustiprėjo dantys
pirmykštė uoslė sugrįžo
ir nesvetingas pasaulis
tirpo už nugaros

ir per paparčių žiedus
dygliuotom metaforom yriausi
žodį kaip irklą iškėlęs
per letą ramus plaukiau
ir perkopiau paukščių taką
ir grįžulo ratais riedėjau
ir šiapus anapus išrankiojau
save iš dygliuotų vielų

ir sėdžiu dabar prie stalo
ir džiaugsmas bei vynas liejasi
sūnus palaidūnas sugrįžo
pririškite skalikus
medžioklė baigta o laimikis
štai juokiasi sveikas ir gyvas
bus tinkamas rūmuos tvarkytis
iškentęs visus vargus

atleisk – seniai bemiegojau
dar sąmonėj kliuksi purvynai
kašmyras auksas ir smidras
kuprinėj ir smilkiniuos
vyrą pašlovinki mūza
man skirtą save jau patyriau
valdysiu kaip tėvas nori
nes visa kas mano – Jo

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

20201 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Dovilė Kuzminskaitė. Žengiantis ir bijantis žengti

2014 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Rimvydas Stankevičius: „Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn“

2013 m. Nr. 4 / Poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus / oetas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik be odos – vien gyva mėsa. Iš dalies – jis toks prieš savo valią, nes jam skauda nuo bet kokio prisilietimo…

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!)

2004 m. Nr. 11 / Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.