Kęstutis Navakas. Iš nežinomo poeto dienoraščio
2006 m. Nr. 4
pirmadienis
lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada
saulė spalvą išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio sutirpusio cukraus? tie laikai lyg
sukniubę. nuo vėliavų svorio.
pamanykit – vėliavos: tik siūlas ir vėjas. lengvos. jie sukniubo nuo to ką jos reiškė. reikšmė
visad gniuždo. su metais pavargsti ir tuomet žaislai galėtų padėti. skardinis šuo ir laivai iš degtukų
dėžučių.
aplink tave šitiek saulės. ties jos kraštu ir tavasis kontūras blunka. girdi šnarant? tai senų laikų
vėliavos bando tau perduoti skurdų šešėlį. jo ieškai?
nebandai atsisukti. rašai:
tos dvi alkūnės vėl lyg kažkokie stereo-
sargai: kaip nejauku tveriant naują
pasaulį: vis tiek jį užskliaus manojo ribos
: mano triumfas ribosis su mano gėda
ar savo gėdos gėdysiuosi? ne
nes ir paukščius už lango būsiu
teisingai pamatęs / daiktai mano
tekste atpažins vieni kitus / susibus
sakinius ten lyg mažom žirklutėm
iškarpiau: atspėjęs jų slaptą formą
: labai gražu – tačiau ko aš ieškau?
naršau / traukiu iš savęs stalčių po stalčiaus
: jei tai būtų žmogus – pamatęs atpažinčiau
jis turėtų ne mano akis išlestas mano paukščių
antradienis
aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar pusbrolį. po kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų.
geriau gyvenčiau ant bėgių ir per mane važiuotų nepažįstami.
jie prisisegę gražių ženkliukų su kėkštais ir vandens malūnais. lyg išvirkščioji megztinio akis į
mane jie žiūri. jei jie būtų stiklas kas vakarą rinkčiau jų šukes.
nejuntamai. negirdimai. taip visą dieną manyje jie dūžta.
turbūt myliu juos. iš kur man tą sužinoti. aš bijau – jie alsuoja į mano plaukus. jie kalba.
nebandau išgirsti. rašau:
kartais galvoju: jie trukdo
jie per arti – kaip drabužių siūlės
jie netrunka priminti esantys: tada
einame kur nors į gatves ir parkus
tie mano žmonės su kuriais man
lemta gyventi – jie ima mane lyg
raktus nuo stalo: manimi jie
užsirakina tačiau ant staktos –
vien tik jų ūgis: jų! mano čia
viso ko visur kur prislapstyta ir
nieko viešo (be gatvių ir parkų)
kartais galvoju: trukdau jiems – jie man
viską atvėrė aš suslėpiau net juos pačius
jie mano lobiai aš vienintelis jų piratas
trečiadienis
visada žinau iš kur išeinu tačiau niekad – kur. gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka.
visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis.
yra dar tūkstančiai metų. apie juos skaičiau spalvotuos moterų žurnaluos. išsyk pamiršau man
užtenka trijų sekundžių. ko nespėsiu per jas jau niekada nebespėsiu.
išeinu nes ant palangės guli vinys ir plaktukas. po trijų sekundžių prikals man rankas ir kojas.
tuomet spalvotuos moterų žurnaluos tūkstančius metų grakščiai besisukdamas krisčiau.
mieste turiu savo kelius kurių kelkraščiuos stovi mašinos. jei staiga pajudėtų išsivežtų mane į
daugybę pusių. taip kartais galvą užvertus į šalis bėga miškas.
jis turi man žinią. nenoriu išgirsti. rašau:
kiekvieną kartą užsukęs jaučiuos lyg
čia ir gyvenau – šioj kavinėj
: čia šitaip smagiai prirūkyta pribūta
kiekviename čia keli krislai manęs
rodos visi yra – net dramblių bei
arkliukų norėdamas rastum – juos juk
nešasi visos karuselės (pipirų ant peilio
galo – sako knyga) bet saiko man visad stigo
čia smagu praleisti man atlikusį nereikalingą
laiką (nereikalingą laiką?) ir su metais
reikalingo nebeliks: tačiau kavinėj
šitaip talentingai prirūkyta ir pribūta
kad kas trečia sekundė mane saugo: sukasi
ratu lyg ant dramblių (arkliukų)
ketvirtadienis
jie visi apvalūs lyg išristi iš trimitų burnų. tik niekas nenuspaudė ventilių ir jų balsai tušti.
nesunkiai galėčiau ką nors pats į juos įdainuoti.
darbininkai neša suolus lyg neštų didelius sausainius. ir lyja. lietus liausis bet aš tebebūsiu
pasuktas veidu į minią. tai ne mano minia tai ne mano veidas tai ne mano lietus lyja man į puslapius.
mes įkalti į tą minią lyg plieno skeveldros. dažnai matau kaip nuo mūsų jai skauda. ji pratus
kentėti ji sėdi mums tarp puslapių ji atėjo mūsų klastoti.
kažkas dar gelbsti: stringantys mikrofonai scenarijaus klaidos lietus.
nesidžiaugiu juo nestoviu jame. rašau:
vėl ta šventė: kas nors pagrojęs trimitą nuleis
ir pasikeisdami ilgai skaitys negabūs poetai
: nejauku man čia – lyg valgyčiau sumuštinių
likučius išrinkęs iš jų tarpudančių
: negabus poetas! dieve – tarsi negraži
mergina neįstengusi tapti vienu tavo
stebuklų: strėlė negalinti skrieti į
taikinį (jei jau juo aš viską matuoju)
skaitant pirštas eilute lyg tų poetų lūpom
slysta: lietus lyja ir jiems ir man
slysta: lietus lyja ir jiems ir man
po to švis: diena ir jiems ir man bus tuščia
po to švis: diena ir man bus tuščia ir
jiems: jų pirštai slys mano lūpom
penktadienis
diena naktis. viršus apačia. moteris vyras. juodas švarkas balti marškiniai. o jei:
diena diena. viršus viršus. vyras vyras. juodas švarkas juodi marškiniai? o jei:
dienos naktys moterys vyrai knygos drabužiai eilutės tarpai tarp jų tarpai tarp jų ir nebe jų
vien tarpai vien eilutės o po to – juodas švarkas balti marškiniai? o jei:
kažkas šito klausos. šitą rašo.
pats ir rašau:
dieną juk viskas sulieta: kontūrai spalvos
žodžiai taip toli nuo savo daiktų: jie
mašinos – jais patogu važinėti po savo
butą: klausimai paprasti o atsakymų kam man
naktis irgi iliuzija: atrodo viskas pasitraukė
lyg nusikirpus vokus šviesu: stalo lempa
užbrėžė naujo pasaulio ribą: čia
dabar tilps visos mano pamėklės
kartais laukiu – ir nieko! tik klaidinantis
lašas iš įsivaizduotos jūros: plėšau
popierių rūkau glostau kiemo akmenis
jie tikri o manęs čia nieks nepaliudys
stalo lempa neatleis tuščio lapo kol
diena: ak! kaip gražiai vėl viską sulies
šeštadienis
andai sėdėjau po artistės balkonu kol naktis ištiško lyg prakirtus eketę juodasis pienas. jei
būčiau nors įsmeigęs ten šakelę toli ją būtų nusinešus tąsyk įsisukus žemė. giria iš jos jau šlamėtų
ir genys dirbtų savo triukšmingą darbą.
niekam nebeskambinu o paskutiniai laiškai man grįžo dar nespėjus pamiršti adresatų. kur jie
dabar. kalbėdavausi su savim lioviausi jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju.
geriu tiek daug arbatos. kaip kinai. kinai buvo seni. užsimerkę. kliuksėjo. beveik telkšojo.
kam man tie kinai. rašau:
turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta
šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį: jie jau
keistų brūkšnelių pilni (skyrybos nuovargis)
: jie liudija mane pūvant ir byrant
: jambas mane paliko: keistų metaforų
griūtis išduoda suglebusį kūną: aš
vis dar šokčiau su šešiolikmetėm bet
šnypščiamųjų priebalsių pilni mano posmai
: kažkas mane dar skaito: kažkas kvėpuoja
mano miazmom: kažkam patinka – keisti
man tie žmonės: nuo puslapio šviesos balti
turbūt jie serga kaip ir aš: balti nuo morfijaus
o gal aš per toli nuo jų (nuo savęs) lyg mirusi
žvaigždė švytėsianti dar keletą vasarų
sekmadienis
turbūt viską išsakau ir rašymui nekas lieka. viską išsėdžiu kavinėse išplaunu iš kaimynų
keptuvių išbarstau su skaldytais riešutais. krintantis lašas ir tas man žodį išmuša. ir nėra man
priebėgos nėra man luobo girios geniai mano būsto duris suskaldė.
pro jas ir traukia visos armijos bei karavanai. girios voverės visą rudenį rita savo kankorėžius.
tada ateina jisai spragteli pirštais ir viskas pranyksta. atsisuka butelio kamštis ugnis įšoka į žvakę
ir knyga atsiverčia ten kur apie mus ir rašė.
jis yra irgi aš tik kitas. jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti.
bijau jog subyrės nuo genio beldimo tad rašau:
šiandien užėjo kolega: tas kur man
kaip iš graviūros (graverio adata jį lig šiol vis taiso)
: kai vaikšto visi jie gražūs / išvėdinti / išeiginiai
: kai ateina jie dažniausiai atsineša klevo sėklų
jie mano kad iš to vis kas augtų // užėjo:
ką tik jisai savo parašė (dabar kurį laiką
vaikščios) atrodo mato jog man laikas buvo
tuščias: laikau tuščią lapą jo klevo sėkloms
graveris ne virš manęs pasilenkęs // sėdim
: jei mūsų pokalbis nebūtų prasidėjęs prieš du
dešimtmečius – apskritai nebeprasidėtų
tik jo klevo sėklos suktųsi tuščiame mano
lape: bet sėdim: jis kalba lyg valgytų (ir mane)
tik prieš rytą stringa graverio adatai paslydus
sekmadienis plius
lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajame kur kadaise stačiau pilis bei mėsmales. lyg vaikystės ežere saulė degintų mano atspindžio kontūrą. lyg pieštuku taisyčiau klaidas visuos šalikelių veidrodžiuos:
rašau. ką man veikti.
už lango lietus arbata ataušo o neįjungtas televizorius kažkur giliai savyje rodo trisdešimtį savo programų.
o juk taip ir akmenys. veik viską parodė. įjungti jau daugybę metų.
švytintys.