Mantas Balakauskas. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 5–6
Mantas Balakauskas (g. 1989) Lietuvos edukologijos universitete studijavo istorijos mokslus. 2016 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Roma“, kuri pateko į geriausių metų poezijos knygų penketuką. Taip pat už šį poezijos rinkinį poetui skirta 2017 m. Zigmo Gėlės premija. M. Balakauskas yra vienas iš asociacijos „Slinktys“ įkūrėjų, organizuoja įvairius literatūros renginius. Poezija versta į slovėnų ir anglų kalbas.
404.0
JŪS ESATE NEGYVI
ir jei šią minutę pakiltumėte
iš supermarketų, iš šaldytos mėsos konteinerių, iš savo skurdžios
vaizduotės penthauzų, baltos kaukolės šviestų,
atsimintumėt, kaip per vestuves jus vaikė kardais ir ietimis,
ir dovanot nenorėtumėt, tiems, kur dabar jau gyvena patogiai,
jūsų dangų užėmę, būtumėte pikti, kad ne jūsų vaikai ten,
nes jums nelemta auginti vaikų, jums lemta numirti,
dėl to niekada nepamiršau balso, liepiančio ieškoti savo genties,
tos, kur po žemėm nealsuoja karščiu ir kerštu savo priešui,
kol kas dar kietai, kietai miegančiam.
Pyro pergalė
Vaikiški dalykėliai. Buvau maždaug septynerių,
pusiau juokais mane pavadino
šiandien jau visai nereikšminga pravarde.
Kurį laiką tylėjau, tarsi tyrinėdamas teritoriją,
paskui atsakiau, tais pačiais žodžiais,
jiems netikėtai pritardamas, sakiau, esu toks,
mano veidas sukritęs, ten kunkuliuoja versmė,
esu nuolat, esu be pertrūkių, esu obuolys krituolis,
dar patirštinau, pridėjau keletą nešvankybių,
manęs – – išsigando. Tai nebuvo žaidimas. Šypsenos dingo
iš jų veidų, pirmą kartą pergudravau oponentus,
laimėjau smulkų susidūrimą ir pasijutau, tarsi būčiau
nudūręs priešą, jo paties durklu, nors jis tenorėjo
pasigrožėti ašmenimis, juos iškėlęs
prieš aukštai kybančią saulę.
funny games
Haneke, Haneke, Haneke, norėčiau aprašyti tavo vasarnamius,
akmenuotą pakrantę, burlaivius, sklendžiančius it nerūpestingi kirai,
golfą, kuris pas mus nėra itin populiarus, norėčiau išmokti
žaisti golfą, jis primena šiltai apkabinančią srovę,
motinos pieną, norėčiau,
kad jūs mane išmokytumėte – – norėčiau plaktuku skaldyti kaukoles,
tada jūs paprašytumėte truputėlį švelniau, leisčiau jums skristi
įsitvėrus aitvaro uodegos, vėliau nukirsčiau jums rankas,
šiaudeliu išsiurbčiau lyties minkštimą, ir jūs vis tiek grįžtumėte,
kas mes vienas be kito, mums reikia, mums reikia apsikeitimo
skysčiais, žiūros taškais, mandagumas, net ir prievartaujant
bejėgius, privaloma entertainmento forma, bombos šumerų galvose,
smilkstantys kūdikiai lopšeliuose, smilkstanti lucky strike cigaretė,
mandagumas, kai paprašai nekrutėti, atsakingai kaldamas
vinį į smilkinį ir ant jo kabindamas Ternerio peizažą.
Na štai tau ir pavasario vizija, nuotaikos, klegesys,
kai pagaliau atbunda mūsų motulė gamta.
dvimatis
jis metė gerti ir nebesirietė į kamuolį, ir nebedėjo
smakro ant kelių, jautėsi vis geriau ir geriau,
lėktuvai paliko mažyčius angarus ir mėtė raudonus konfeti
ant renovuotų stogų, po kuriais gyveno dėdės ir tetos,
negalinčios išlaikyti erdvės vientisumo, jis išėjo, kaip tik tada,
kai pražydo gerberos ir plyšdamos aptaškė nubalintas sienas,
apvalytas nuo vandališkų grafičių, jis jautėsi laimingas,
beveik nenugalimas, viskas buvo puiku, net kai nuolat
pamesdavo netvarius raktų kontūrus – – ir po kojomis,
pokšėdamos, iškeliaudavo vynuoginės sraigės.
atsakymas į per dažnai
užduodamą klausimą
reikia nuolat gintis ir gintis nuo per dažnai užduodamo klausimo,
kodėl jūs rašote taip juodai, kodėl neparašote ko nors gražaus, apie gėles,
apie nesibaigiančią meilę, apie augantį mūsų laimės koeficientą.
O kokį pasaulį radau į jį atėjęs? Šioje vietoje Holofernas dažniausiai
pasiūlo maisto ir gėrimų, patys atkeliam jam vartus, taip krinta miestas,
mus nuperka puikiai nukaldintais ginklais. Mes grožimės jais.
Jūs norite ko nors gražaus. Jūs esate žiaurūs. Štai Juditos kūnas, skirtas
neliesti, jos auksas skirtas naikinti miegantiems ir galbūt su vandens ženklais,
tik galbūt, esu susietas labiau nei simboliškai. Juodosios dėmės
yra mano gynybinis mechanizmas. Aš perdedu, viskas yra gerai, šviesu,
išskaidrinta. Norite, kad atsisakyčiau savo gynybinio mechanizmo?
Bet tai tik puiki apgavystė. Būdas sumėtyti pėdas. Juk iš tiesų Holofernas
dėl Juditos visada pameta galvą. Viskas vyksta pagal nustatytą planą,
tik aš pats neturiu jokio plano. Jums nereikėtų dėl to jaudintis.
Man buvo suteikta galimybė įkvėpti cemento dulkių, žodžių tvirtų
kaip plienas, laikančių svyrančius vienas į kitą pasaulius,
tikro Art brute, saistančio kaimynų riksmus su manaisiais
motyvacinis
o metai kokie, o metai, kai laikas plėšyti stogus ir įsileisti
debesų šrapnelius, metai, kai privalai demonstruoti pasiutusį norą gyventi,
privalai parodyti, kaip būni detonuotas kontoros perimetre,
turguje ar taikioje eisenoje, kaip vidinės valios torrentais meistriškai
prasukinėji pornografinius filmus, be skiriamosios raiškos,
be atsako, be prasmės, stumi laiką, privalai parodyti, kaip ištaškai žmogiškuosius resursus,
kaip nieko nebijai, kaip ugnies ir nuolaužų kryžkelėse sugebi turėti daiktų,
kaip kiti vis dar nesugeba turėti daiktų, kaip kiti tiesiog nesugeba
šitam gyvenime norėti gyventi, bet jie dar gali išgaruoti,
pasislėpti arba iškeliauti į undergroundą, ten, kur švyti geltonosios mirties iškabos,
aukštose dangaus magistralėse, jie gali prarasti jungtį
su paukščių ir net mašinų kalba, jie vaikšto nuogi po Kudirkos aikštę
ir garsiai taria „taip“ atviram girtuokliavimui gatvėse
ir „ne“ uždaram girtuokliavimui savo sielos bendrabutyje,
nors nėra galimybės kalbėtis (vien aidas), jie klausia,
ar kas nors turi telefono ragelį, ar yra pasaulis
gyvenantiems po pasaulio, ar egzistuoja ženklų kombinacijos,
iš akių besitraukiančiai rankai pritraukti – –
*
vanduo nejaučia gailesčio, jis išskalauja iš dantų gintarą,
jis susigrąžina tai, kas priklauso tik jam.
Negyvų kūnų judesius neša į krantą
pasitikrinti, ar ir šįkart
nesuklydo – –
404.1
JŪS ESATE NEGYVI,
jūsų galvos prisuktos prie germaniško kūno,
jūs subombarduoti laiko iskanderių, jūs esate negyvi,
net kapų, iš kur vėl pakiltumėt, nebėra šioje žemės pusėje,
vien muziejai ir kaukolės, veliumai neatpažįstamos
kokybės, jūsų lemtis yra pasibaigusi, dovanos išnešiotos vėjo,
pamenu balsą, liepiantį ieškoti savo genties, tai stoviu laukuose
ir žiūriu, kad čia nieko, tik akmenys šnabždasi,
tarsi norėtų sukilti.
sekmadienio
pilasi žodžių tirados, bučinių salvės, kiek per anksti,
kiek neišlauktos, bergždžios it spurdančios kregždžių skeveldros
daugiabučio narvelyje, mano žodžiai
kaip nuo palangės nusiritusi vaiko mintis
ar mirtis.
——————————
Ten kvepia pasaulis salsva negyvybe,
mudu neturime kvapo, kaip keista,
mes vis dar neturime kvapo
šioj miesto daly.