literatūros žurnalas

Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė

2021 m. Nr. 1

Eilėraščio-upės su atokvėpiais fragmentai


I

vasara aušta plikas berniukas stumia valtį prieš vėją vardu kadafis o kodėl kadafis gal todėl kad vėjas visada beduinas vaikas staiga pameta valtį ir basas bėga per pažliugusią pievą drauge su flamingu o gal tai tik keistas gandras gal gervė toliau keistai žemi debesys ciklopai ateina pro debesis pešioja juos kaip žąsis ir švilpauja jų devyniolika jiems devyniolika jiems vasarom dega akys vasarom jie akli man dvylika aš šoku per griovį praslenkantį po komunarų gatve dabar ežero žaidžiu futbolą mažytėj aikštelėj apačioj ežeras didžiulis gilus juodas esu vėjas nuo slabadėlės man septyniolika esu vilniuj man iš burnos dygsta cigaretės mano burna pilna dūmų ir aistros aviu praplyšusius sportbačius esu laimingas aptrupėjusiam ir gaiviam vilniuj gavelio gedos gedgaudo vilniuj kaip sraunioj upėj nešančioj pro tiltus šunis moteris smėlį esu neries eršketas neršiantis savo būsimus meilės nuotykius skyles butus barus iš tikrųjų tai dar tik randuosi o jau neršiu esu dar tik mailius o jau neršiu dideles žaidimų aikšteles kur sutinku draugus priešus kvailius išminčius trokštu būti kvailys išminčius išmintingas kvailys bėgu per vandenį bėgu stadionais kaip tas berniukas per pažliugusias pievas su savo lyg ir gandru lyg ir flamingu bėgu per kliūtis skuodžiu kaip benas johnsonas pilnas dopingo viena kliūtis klykteli ir aš užkliuvęs skrendu išskėtęs rankas it laineris drimbu lyg pamuštas kormoranas ant slidaus tako nieko nematau nieko nematau užtai užuodžiu jazminą jo vieniša gležna šakelė kažkur viduj stiebias tarp tamsių vijoklių kvepia ir glosto mano migdolinį kūną meilę svaigalams ar dailioms moterų pėdoms vidury pažliugusių pievų vienam tokiam stadione man rodos daugų vidurinės guli šešiasdešimt begemotų jų šnervės traukia žiedadulkes atskridusias nuo žydinčių mergaičių prie kurkiančių kūdrų jiems amžinas sekmadienis jie rašo eilėraščius mirksėdami morzės abėcėle juose gyvena upės upėtakiai arbūzų cukrus ir vandenis brautiganas nukritęs matau kokios gražios juodos panagės pilnos žemių ir aistros apžiūrinėju jas sudėjęs rankas it maldai tas kas meldžiasi turi turėt kelnes o po kelnėm kabančius varnėnus šnabžda juodos panagės žemė tas didelis žaizdotas kumštis irgi nuolat meldžiasi melskimės kol dar ne apokalipsė šnabžda juodos panagės tada mėnuo prisiuostys dujų ir eis svirduliuodamas per vasarą vapėdamas laisvė yra nepamatuojama neapčiuopiama jei taip tai gal nėra jokios laisvės o jeigu yra tai ji turi murenos burną jai dvokia iš burnos ji minta dumblais ir dvėsena kaip kokie unguriai laisvė slysta tarp šonkaulių bjauriai kutena nuneša į gilius griovius į sovietines kanalizacijas į sausrą suspurdu kutenamas ir išlekiu pabėgiot pievomis tais tikraisiais lietuvos stadionais ten kur guli kelios dešimtys begemotų kartais juos ištinka gili depresija tada juodi katafalkai lenda iš jų pražiotų nasrų o kartais jie tiesiog kontempliuoja eilėraščius apie artėjantį rudenį kuprines ant vaikų nugarų mokyklos juos kiekvieną rytą praryja ir kiekvieną dieną išspjauna kaip vyšnių kauliukus mokykla didžioji semitų dievybė jai tik paduok tyrų nekaltų mokinukų mokykla didžioji rūkykla juos visus išrūko kaip ungurius o tada gyvenimas pasigardžiuodamas ryja kabinkim šitą ilgą sušersim ant dančio rėkia platūkis kultūros namuose buvusioj sinagogoj per šokius pamatęs aukštą nematytą mergą švenčiausia jahvės marija apgink mus patrakėlius nuo nuobodybės kuri kartais pridaro negražių dalykų sušersim ant dančio ak tas drėskus post pankas gaižus platūkio balsas kone pixies vokalas perskrodžia venas sudrebina atmintį kosėju ir bėgu aplink sinagogą kosėji ir bėgi aplink kultūros namus aplink šokius indiškų filmų seansus po jų paliktus kalnus saulėgrąžų lukštų kuriuos po kėdėm supylė nemirtinga daugų chebra visada pirmose eilėse sėdintis bajerių elitas bėgi ir kosėdamas išvysti baltą dangaus leliją kur vėjas juodo katino pavidalu įsitaisęs guolį jis murkia nieko nebijok būk dao pasikliauk savim ir savo storu dzen toks angelo sargo vardas ir tu nudzindziliuoji ramiai lyg autobusiukas nuo kalno į vaikystę vėl šoki per griovį perbėgi asfaltuotą dailiai išriestą it milžinės nykštys keliuką o tada tave pasitinka juokingai mažas stadionas su mažais futbolo varčiukais ir mes kaip vabalai lyg skarabėjai ridenam kamuolį it didelį vyšnios kauliuką į vartus kad juose sužystų įvarčio špygutė prisirptų švelni mergaitė


II

mylėtis su ryklio patele maldororai tai maištas prieš plastiko salas iššūkis visai standartų kultūrai bet kokiems rėmams ir vartams esi devyniagalvis albatrosas maldororai devyniarankovis urvas devyniagylė giria milžiniškas miškų papartis miškus šiandien šnioja su kirtimo tankais molotovo kokteilių prieš juos reikia panašiai kaip lenkijoj jeigu niekas nepadeda tada reikia ginkluoto pasipriešinimo naujųjų miškinių naujųjų partizanų kurie dobtų geležinius miškų kirtimo monstrus it medis nejudėdamas guli simo häyhä tykiausiai laukdamas priešo diena keičia naktį naktis liejasi į upę tarp akmenų slapstosi šapalai lyg mažas lėktuviukas cypsendamas praskrenda tulžys paukštukas vaivorykštė kokia gaivi upė nuplaunanti nerimą nuplaunanti ligas bėgu upe šokinėdamas per akmenis ir niūniuoju apie potvynius apie valtis kurios išplaukia per potvynius į pievas per tuos potvynius tykiai pievomis plaukioja eršketai nudylina milžiniškas silkių karalius regalecus glesne jo ilgą šešėlį lydi spindinčios jūrų žvaigždės mano kišenėse murkia jūra rankovėse kliokia ežeras jis lenkias prie jūros tempias ištįsta tampa panašus į ilgą ilgą bučinį it geležinkelį povandeniniais traukiniais keliauja numirėliai ir jų nesibaidanti undinė vandenų moteris upė ir moteris miškai ir moteris pelkynai ir moteris vėjas ir moteris sūkuriai ir moteris dugnas ir moteris moteris duburys moteris vėžlys moteris murena moteris leopardas moteris drama moteris motelis moteris geluonis pati saldžiausia moteris pati giliausia šviesa šviesos geluonis perskrodžia vyro venas moters ir vyro kraujas susimaišo ir gimsta chimeros gimsta dramos jų ginčai it spygliuočiai medžiai su keistais inkilais kuriuose peri echidnos dar echidnos gyvena moterų keiksmažodžiuose ančiasnapiai gyvena vyrų nežinia kodėl diena keičia naktį naktis įsivelia į plaukus ir kvatojasi it nelaiminga ragana šiandien nesuvalgiusi nė vienos pelės šnabždanti keistus užkeikimus tigrajų kalba būti juodai tai gyventi pelkėj ir slapčia grožėtis naktį besiskleidžiančiu balčiausiu geismų albinosu pilnaties gėle pro kurią sliūkina vilkas sliūkina pro spanguoles mėlynu šerkšnu apvilktas vilkas juodu gomuriu vienišas mėlynas vilkas tai miškas tas vilkas miške tyliai šnopuoja bunkeriai kapsi mirties ir kraujo kvapas linguoja lengvos stirnų strėnos lekuoja ilgos masyvios briedžių burnos jų liežuviai it skruzdėdų siekia pušų viršūnes esu šmėžuojanti dėmė esu maniakas medžiojantis medžiotojus esu ernis lūšis tykanti juodų eglių tamsoj pasiryžusi jam atplėšt gabalą peties suvaryt jo vamzdį į burną pagrot jo gyslų stygom atsigert jo išgąsčio ir agonijos medžiotojo agonija labai graži joje labai daug prasmės sako miškų velnias vilpišys jam reikia įspaust giliai į vidų akį kad geriau save regėtų kad nusileistų į savo rūsį susitiktų su savo šmėklom esu šešėlis tavo paties šešėliui medžiotojau esu tamsa tavo paties tamsai skerdike esu vilkas tavo paties vilkui esu ernis tavo paties ėdrumui esu pavargusi ir gūži kelionė esu vienatvė kurioje žaidžia sniegenos kurioje snaudžia lėlys mano kūnas rūkas slenkantis iš miško didelis vilko rūkas milžiniškas rūko ernis gimęs pusnyse it bunkery pusnyse tarp kankorėžių pusnyse tarp voverių pusnyse tarp vilkų pusnyse tarp lūšių esu ernis traiškantis kaulus pirmiausia savo sąstingio kaulus nes trokštu bėgti per pusnis nerti per pusnis brautis jų tuneliais ir pulti iki dantų apsiginklavusį priešą su stipriai suspaustais žandikauliais klampojantį tarp miško šonkaulių kuriuos šiam skauda kai tarp jų kiūtina tasai dvikojis esu lūšis slenkanti tyliau už lėlio miegą tykiau už lėlio akių atmerkimą tykiau už apuoko atsigręžimą tykiau už vandens garavimą esu lūšis mėlynom akim ir mėlynu gomuriu esu pelėda kuriai pasisekė būti pelėda drevėse labai daug dangaus drevėse žydi pievos tai yra stadionai su šešiasdešimt begemotų su amžinuoju sekmadieniu drevėse teka upeliai su pakrantėse žydinčiais kokaino žiedais kokainas gyvena drevėse esu kokaino sargė esu kokaino sugyventinė mano vyras kokainas labai gražus pilnas svaigulio tikras poetas jo plaukai iš medvilnės jo akys iš miško upelio jis neturi kūno arba šis nematomas kokainas yra mano mylimasis kuriam gyventi drevėje yra pasaka esame sena lietuvių pasaka kurioje kokainas įsimyli pelėdą ta pelėda balta balta lyg iš laplandijos o gal iš paties šiauriausio lietuvos taško iš pačios balčiausios žiemos jie laukia stebuklingo kiaušinio kurio iš tiesų jiems nereikia nes jiems ir taip gera o ko laukiate jūs ko laukia lūšys lietuviškos liūtės liūčių sezonas gyvena didžiuliam kibire sako ondatra ei kibire pilk ant mūsų vandenį jau gana sausros ei kibire nesispardyk pilk vandenį ant sausros tegu ta džiūsna milžinė šutina iš čia slepiasi už miškų nes šiąnakt sapnavau šimonį tegu šutina už miškų nes šiąnakt šimonis buvo girtas ir iki pusės nuogas o veidas kaip visada pilnas demoniškos šypsenėlės tad slėpkis milžine virink iš čia nes šimonis pranašauja liūtį nes šimonis yra lietaus demonas tad slėpkis ir aš slepiuosi kai pamatau šimonį arba einu su juo išgert litrą tik tada gali susišnekėt su šimoniu su lietaus demonu antraip atrodo kad jo burna pripilta lietaus sklidina vandens tik išmaukęs litrą gali suprast tą vandens burbuliavimą tą kunkuliavimą lyg ta burna būtų keistas išsišiepęs arbatinukas tik po litro ima skleistis paslaptys skleistis riebūs kumščio dydžio žodžių žiedai atsikandi žiedlapio ir nusišypsai nes tau patinka lietus nes tu pats esi iš lietaus nes tu pats esi iš


IV

ar girdi už lango danksi krankliai juodi mano džiugesio limuzinai nepaprastas džiaugsmas jų klausytis ošiant tylai krankliai ataidi su mano vidiniais krankliais jų pokalbis lyg tiltas su miškais pelkynais lyg juoda ilga linija prisirišanti prie pelkėse žydinčių augalų prie pelkių angelų plunksnalapių griovenių corvus corax mano padangių dievas juoda dėmė danguje atrijusi vaivorykštę corvus corax sparnuotas traukinys gyvenimas gyvybė erotika be gašlumo juodasis erotas skraidžiojantis viešnamis kuriame mylisi nesiliesdami ir nesiliesdamos mylisi užkeikimais užkalbėjimais eilėraščiais donelaičiu strazdeliu sapfine strofa antikinėmis poetėmis jų neišlikusiom eilutėm sudegusiom bibliotekom aleksandrija aistrų svilėsiais nusėdusiais ąžuolų šaknyse laiko kilpose gal tai edgaras allanas poe ar hughesas pažiūrėjus pro išverstą laiko rankovę nugvelbė iš manęs varną na tiek to kiekvienam po savą varną juodvarnį kranklį tačiau kaip bebūtų corvus corax bus mano jis maskoliškių dangaus šamanas kaulų rijikas juodoji avėdra mirties meilužis gyvenimo dievas medžių sargas ernio pusbrolis užgimęs ąžuolo šaknynuose išžengęs iš jų labirintų miniatiūriniu minotauru per kamieną susijungęs su dangumi su vėtrom viesulais šmėklom šmėklos irgi gyvybė mes nuolat skrodžiam tai ko nematom mus skrodžia tai ko nematom corvus corax pilnas kosminio lietaus meteoritų dulkių nematomos kosminės medžiagos antimaterijos į kurią atsišaukia bedugnės nutylėjimai slapti nuotykiai žinomi tik patiems nuotykių ieškotojams jų negalima pasakoti nuo jų sustingstama suakmenėjama geriau tų nuotykių nepasakoti corvus corax juodos dangaus kišenės tai žvaigždės išspjautas skreplys tai nakties įsiveržimas į dieną tuvių dovana lietuviams tai juodas bučinys kran kran tamsios vestuvės per laidotuves kran kran tai tamsus vualis pasibaigus karui ir įsiviešpatavus tylai tai juodosios eilės gilesnės už baltąsias tai tuneliai pro kuriuos išneriama į pankroką kran kran į post panką į pulp į pixies į joy division tai nickas cave’as iššokantis iš šulinio tai šuliniai pilni gėlo vandens tai kraujas mano inkstuose išvarančiuose visas juodas mintis pasibjaurėjimą savimi nusivylimus negalias šliaužiu tamsiu grioviu it ilga nesibaigiančia lova šliaužiu juodu žalčiu įtempęs geltonas ausytes kaišioju ilgą liežuvį į nutylėjimų angas o krankliai sėdi eglių viršūnėse ir ploja o paskui tyla blizgūs tylos žvynai žuvys upėj mano aistros žuvelės tavo akyse žvilgančios aistra gyvenimui proskynom į naujus pasaulius į minotauro irštvas į neregių klausą vėjas žuvies uodega plakasi į namo stogą po kuriuo glaustomės it šermuonėliai tu kvėpuoki man į ausį tavo iškvepiamas oras kvepia aš gyvenu tavo iškvepiamu oru tuo anglies dvideginiu pačiom kvapniausiom dujom mėlynas vėjas plakasi didžiulės žuvies uodega į namo stogą po kuriuo gyvenam su savo šešėliais dulkėm ąsočiais pro langą spįsta mėnulio šviesa klykauja pelėdos ramu neloja šunys neloja ir žmonės tie patys bjauriausi lojikai atklystantys su dundančiom garso dėžėm melsvi nakties drugiai plakasi į mūsų namą kuriam sapnuojam paukščius sapnuose skraidom virš kalnų virš kranklių lizdų daugybę kartų esu skridęs virš savo vaikystės stadionuko prie didžiulio gilaus juodo ežero kuriame nuskendo arūnas paskui jo tėvas abu nuostabūs žmonės abu varnai tokia jų pavardė virš stadionuko kur tiek gražių įvarčių prošal praėjusių mergaičių kur ginant vartus buvau arkanada kur kamuolys išlaužė mano mažąjį pirštą užtai buvo pasiekta pergalė po jos užsikabarojom ant didžiulio prie stadionuko pūpsinčio akmens ir iškilmingai stovėjom su pergalingai pakeltom rankom ore mostagavo ir mano ranka su išlaužtu piršteliu ligi šiolei maudžiančiu primenančiu tą juokingą pergalę daugų kiemo lygoje vėliau mums užaugus stadionukas užako lyg versmės nebetekusi kūdra liko aklas kaip paklaikęs ciklopas iš nevilties sugriuvęs į žemę mūsų aikštelė kaip nebegyvo ciklopo nugara apžėlė dilgėlėm ir viksvom prie dailiai išlenkto it milžinės nykštys keliuko vartai išskrido nežinoma kryptimi regiu kaip tie vartai skrenda virš gilaus juodo ežero virš didžiulio toks jo vardas prisimenu gulintį arūno lavoną uždengtą marška iš po jos kyšančias basas kojas iš pėdų supratau kad čia guli arūnas labai gerai įsimenu pėdas žmogus nė vienam nepasakęs nė vieno pikto žodžio mūsų tuometinės komunarų gatvės šventasis per giliai nėrė gelmėse pasiklydo jam buvo aštuoniolika prigėrė iš jo burnos negirdėjau nė vieno keiksmažodžio kažkoks ufonautas gedėjom bet kai per jo šermenis pasirodė anūke vedina vietinė alchašėlė vera kurios viena akis buvo perrišta juoda juosta kai į šarvojimo salę ji įžengė tarsi piratė nebeišlaikėm ėmėm prunkšti galop iš ten išbėgom pradėjom žvengti kaip kumeliai aha ne tik liūdesiu bet ir žvengimu tave lydėjom arūnai mūsų kosmonaute atklydėli iš gilios mums nesuvokiamos šalies kai ateina vasario devintoji kiekvieną kartą prisimenu kad šiandien tavo gimtadienis


XII

per šlapią žolę lengvai slysta tylos valtys tyliai kvėpuoja kanadiniai rykšteniai kanapiniai kemerai anyžiniai lofantai o gal jie kvėpuoja visai ne tyliai tik negirdžiu gal jie visai garsiai kvėpuoja visoms bitėms kamanėms žiedmusėms auksavabaliams net vapsvoms visiems tiems skraiduoliams mėgstantiems nektarą mylintiems jų ryškiai geltonus violetinius rožinius žiedynus tyliai dūzgia bitės kamanės žiedmusės bronzinukai net vapsvos ir tos stengiasi būti tylios lyg klausytųsi kaip atpildo dėsnius savo tinkluose augina milžinė visata vien vaiko buvimas šalia yra šventė šnabžda ji vien vaiko buvimas kvėpavimas mostagavimas rankom jo balsas atsimušantis nuo medžių atšiurenantis nuo gėlių nuo žolės atlekiantis nuo pievoje snaudžiančių futbolo vartų jo šnopavimas miegant jo šnopavimas ir šypsena sveikstant tave kaip švelni moteris kartais myluoju glaudžiu prie savęs mano vaike sūnau visada norėjau būti tėvas turėti dukrą ir sūnų esu laimingiausias tėvas gal ne pats geriausias tačiau laimingas jus turėdamas dukra sūnau esate tarsi ta nuostabi estiška frazė tüdrukud korjasid aasal karikakraid nesvarbu ką ji bereikštų užtai koks skambesys partizanai paukščiai iš sodų vagia uogas juodieji strazdai lesa juodavaises aronijas juodieji strazdai ir juodieji serbentai juoduojančios trešnės jų kauliukai sulėtintai krenta ant žolės ja ropojantis kirminas išsigąsta sustingsta susiriečia į kamuoliuką it mažytis bespyglis ežys kartais norėdavau būti piktas atrodyti piktas vadinasi tūžmingas stiprus stipresnis už kitus tikras vyras o iš tikrųjų norėjau noriu būti švelnus kaip tėvas kuris apkabina dukrą sūnų juos myluoja ne grubiau nei mama dėkodamas kad jus turiu mano vaikai kad esate sveiki kad tu sūnau išbridai iš to mirtino liūno kad tu dukra tada pasakei viskas bus gerai tėti ir ta frazė pati paprasčiausia frazė buvo tokia stipri teikė tiek daug vilties ir jėgos tai buvo pati svarbiausia to laiko o gal viso gyvenimo frazė kada pats banaliausias sakinys tampa šuliniu dykumoje ačiū dukra už tą frazę kai tavo brolis sirgo dabar sveikas ir kiekviena diena man šventė kaip banaliai beskambėtų kiekviena diena king crimson lyrinis pasažas simfonija kupina nuostabiausių glissando ir kitų gyvybės srovių viskas bus gerai ačiū dukra mes trapūs todėl rašom poeziją lietūs rašo plaukus nakvišos laižo mėnulį sutemos rašo apuokus jų ausytėse krebžda pelės šviesa smelkiasi į kaulus bulves treškina kinivarpos andriušis tapo onirinį pajacą su šuniuku platūkis maršrutiniam autobuse suglumusiems keleiviams aiškina apie prostitucijos pavojus ir naudą naudoti prezervatyvus mat veisiasi visokie sifiliai gonorėjos ir aids gurkšteliu kavos pro langą pralekia juodas paukštis pamenu tada mišiose panaros kaime dar prieš tavo operaciją sūnau du kartus į vitražus virš altoriaus rodės trenkėsi paukštukai nuskubėjom pažiūrėti ar nėra lavoniukų ne nė kvapo tai buvo jų trumpoji morzė kad išgysi o kitose mišiose irgi prieš tavo operaciją bernardinų bažnyčioj toj pačioj kur tave krikštijom mes su tavo sese aiškiai girdėjom kurkiant varles taip tai buvo varlių choras bernardinų bažnyčioj tarsi šioji trumpam patapo dangiška kūdra norinčia pasakyti kad gyvybė nugalės varlė yra varlė ji šventa kaip ir rupūžė gyvenanti tarp akmenų upės pakrantėj sėdinti ir stebinti mus kai mes plaunam indus atliekomis maitinam visą bandą žuvų mažyčių žuveliokų kurias glamonėja širvintos vanduo ir maskoliškių saulė


XIV

kaip jautiesi nekaltybe dabar geriausias laikas išsirengti ir nuogai gultis ant medžių viršūnių tada su tavim atskrenda pasikalbėti paukščiai atlėks koks strazdas ir pasakys patį gražiausią užkalbėjimą galintį nurengti pačią gražiausią vienuolę kai vėl išaušta diena tere päevast sakai pirmam sutiktam akmeniui prisimindamas kad dar vakar akmenys tave tujino kvietė užsimerkti ir įlįsti į jų vidų pažiūrėti kaip jie gyvena ar jie ten viduj turi tik tamsą ar ir dainas šokius sporto varžybas ar ten turi futbolo vartus teniso stalus su šokčiojančiais kamuoliukais ar turi anekdotų kai kurie akmenys turbūt pilni anekdotų tik spėk gaudyt kai kuriuose jų tiek daug suspausto linksmumo kad gali pavydėt kokie prienai ar balbieriškis aišku akmenys visada nugrimzdę nuskendę savy iš jų nieko neištrauksi nebent netyčia nugirsi kai jie tave tujina taip mielas jeanai gėlių ir gėjų drauge vagių ir nacių bičiuli prancūzų čigone šokantis rambloj didis pažeminimo ir paniekinimo poete žinau kad mane supranti kai būnu tamsus ir nukrypstu nuo įprastinio poezijos kurso juk ta on ohtlik hull sako kaulas vienintelis poetas lʼos seul poète kaulas yra poeto namas poeto durys tunelis kaulas yra aistros šiaurė kančios mirtis kaulas yra šuo kuris loja mėnulyje kaulas vienišųjų muzika išgaravus kraujui kaulas yra kūno atodūsis sprintas požemiais daina apie pirmąjį kastratą atį apie meilę su kibele didžiąja liūte didžiąja mistikių ir kekšių motule farinellio šnabždesiai iš rūsio iš duobės jo šlovė atsimuša į brunelleschio kiaušus į didįjį florencijos kupolą kas yra šlovė ką daryti jeigu genijui neduota šlovė genijus be šlovės yra maniakas ateinantis naktį su skustuvu jam skauda visą kūną jam sustoja skrandis jame pjaunasi usūriniai šunys jis pats tampa košmaru tūkstančiu füsslių galiausiai neradęs aukos genijus be šlovės atsisėda prie namo slenksčio ir apsiverkia jis tampa pačiu tyriausiu vaiku pačiu skaisčiausiu angelu jis tampa bažnyčia pačia seniausia vilniaus prahos ar padujos bažnyčia tada reikia paliesti naktį verkiantį genijų be šlovės ir kaipmat tapsi tesla kintamos elektros srovė pažadins tavo ląsteles ir tu pirmąkart sukursi vau nesitikėjau negi aš sukūriau tą skambantį akmenį šviečiančią žolę elektronų dantis sukramtančius depresiją apvalančius nuo juodosios melancholijos o jeigu dar pasiimtum verkiančio genijaus be šlovės ašmenis tyliai juos įsidėtum į kišenę skrostum kiaurai žmones kiaurai matytum mišką pasiverstum vilkatu įgautum begalinės drąsos ir taip sušuktum į pasaulį kad tasai nustotų skersti miškus gyvūnus kiaules karves grandinėm karti šunis mėtyti į šulinius vaikus mums reikia metaforos kuri susprogdintų pasaulio nesąmones ta metafora atrodo tampa pati gamta didysis genijus be šlovės

Fiston Mwanza Mujila. Tram 83

2017 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje…

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

2016 m. Nr. 4 / Dainius Gintalas. Adatos. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.

Blaise Cendrars. Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai

2014 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Blaise’as Cendrars’as (tikrasis vardas – Frėdėricas Sauser, 1887–1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas. Su jo poema „Pasakojimas apie Sibiro eks­presą…

Dainius Gintalas. Septynios volungės ir keturiasdešimt kikilių

2004 m. Nr. 1 / Dalia Bozytė. Inkilas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Dainius Gintalas. Didelis ir drąsus

2002 m. Nr. 4 / Šimonis, Darius. Rykštė: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.