literatūros žurnalas

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Rožinis mano mirusioms meilėms

2015 m. Nr. 4

Man poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą.
Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kas­­­die­niškai.
Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.  

 

 

 


rožinis mano mirusioms meilėms
 

 

karoliukas

nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors šiaip buvo vardu vytenis

ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis

kaip katinas
stogais išvaikščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės

tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse

karoliukas

o šitas visai iš vaikystės

pirmasis pabučiavimas tarpukary nespėtos pastatyti
bažnyčios pamatuose

mūsų vilnoniai megztiniai,
iš įtampos virpančios rankos

kokia ten meilė –
darėm, kaip darė draugai

buvo baisiai drovu,
o dabar jau jis nusigėrė

karoliukas

šito atsiminti nenoriu
nei sutikti,
nors kartais prasilenkiam vilniaus gatvėse

karoliukas

ir dar vienas palaidotas,
nežinau kur, o norėčiau žinoti

buvo lėtas ir geras žemaitis

šitaip beprasmiškai –
su tėvu išėjo į mišką ir jau niekad negrįžo,
koks buvo

užpūliavo akis, paskui ją ir jis visas išėjo

buvo vienturtis,
irgi atsimenu, skauda

karoliukas

mano mylimasis,
mano didysis švelnusis,
mano pirmas patirtas
gerumas,
mano didžioji kaltė

per tave išėjau į pragarus,
kad abu išskaistėtume

tikiuosi, esi laimingas

karoliukas

o šitą sutikau prie ežero,
dabar augina sūnų,
o tada pats buvo dar vaikas

ritinėjomės ir veikėme nežinia ką
kokius gerus trejus metus,
žaidėme

nors kartais galvoju,
kad jis mane iš tikrųjų mylėjo

karoliukas

o ant šito surašiau visą savo gyvenimą:
pagal jį matavausi kitus,
ir jie neturėjo galimybių laimėti
prieš pasakų princą

jis buvo man uždraustas,
ir tebėra

kartais bijau, kad esu jį užbūrusi –
išalkus trimetė ar gali maitintis iš kito gyvenimo?

karoliukas

lakūnas –
toks paprastas, kad ypatingas

norėjau už jo ištekėti,
auginti vaikus, statytis namus,
būti žmona, mylimąja,
nukaršusia senute su juo

bet nedrįsau

buvo geras žmogus,
o aš juk tokia nebuvau

gėdijaus, gūžiaus, bijojau,
jaučiaus nešvari, sutepta, neverta

o juk būtų mane išskaidrinęs,
šiltas: eilėraščiais, vantom, mintim,
prisilietimais

iki šiol jo ilgiuosi – – –

karoliukas

gražus kaip romėnų dievas:
kojos, krūtinė, sėdmenys, rankos,
marmuras, auksu dengtos kolonos ir skydai,
tatuiruotas – lyg samanom būtų išmargintas

kažkaip susibuvom,
abu žaisdavom neištikimybės žaidimus,
ir tai buvo gera

karoliukas

o šitam padėjau pasveikti

kai susitikom, buvo jau taip toli,
kad langus dangstydavo paklodėmis,
jautėsi persekiojamas

tai buvo amfetamininis laikotarpis,
uosčiau kartu su juo, kad žinočiau, iš kur visa tai
ir ką mums tai reiškia

šaltis mano nosyje nervas mano galvoje
patys kruopščiausi piešiniai naktys besielės
muzika judesiai viskas tiksi o
šnervė išgraužta skauda kabinamės

maitinau jį sriuba, kotletukais,
sėdėdavau per naktis, glosčiau galvą,
raudojome

niekam nesakė

o kai pasveiko, pabėgau,
kad nepradėtų dėkoti

karoliukas

ir šis yra taip giliai
kaip šiaurės elnio ragas
tarp mano krūtų

ir užteko vieno žvilgsnio,
kad abu išsiduotume,
kaip ilgimės

nuo pirmo žvilgsnio iki paskutinio –
tiek ir tebūta
mūsų likimo tarp dievo pirštų –

žinau, kad neišvengsim
susitikimo
kita kūno forma

karoliukas

kiek naktų pradrebėjau šalia,
nepažinojau savo bundančio seksualumo,
krėtė šaltis, karštis, elektra,
bijodavau net kvėpuoti, kad jo nepažadinčiau

kaip jis judėjo, kalbėjo, dainavo –
viskas mane pjaudavo skersai,
jokios metafizikos, grynas hormoninis geismas

kažkokie išlydžiai ir niekad nė vieno bučinio –
jei priartėdavom, iš karto pabėgdavau ir išduodavau jį su kitu,
ir kad kuo skaudžiau, kuo skaudžiau

bausdavau pati save už šitą jausmą, ilgai tikėjausi,
kad kažkaip išsispręs

ir dabar jo žmona griebias jo rankos,
mane susitikus – lyg ketinčiau pagrobti

bet jau nebesu alkana

karoliukas

randelis slūgso toj vietoj
kur mano peilis lytėjo
jo odą ir kur maniškę –

per vėlai susitikom –
per anksti išsiskyrėm –

lūžtame,
broli

karoliukas

o! va čia tai buvo istorija:
pavadinčiau ją snobiška, išskirtinai nuobodi,
milijonai laiškų pas jį ir mane,
gudrios citatos, painūs žodžiai – kokie mes protingi!

o! kaip kartu rašydavome eilėraščius,
kiek vienas kitam turėjom pretenzijų,
nors tuo pat metu abu turėjom ir kitas tikrąsias savo meiles,
kurios mums tada pavydėjo

net juokinga, jei nebūtų graudu:
taip nė karto ir nepasimylėjome,
katukai

karoliukas

šitas dabar yra mano draugės vyras,
ir aš labai džiaugiuosi, kad jis nėra mano

karoliukas

toks rugpjūtis, ir taip tvanku širdyje,
ir nėra vietos, kur galėčiau nuo savęs pasislėpti,
ir tada šitas – ir išjungiu visus saugiklius,
smengu į pačias apačias, leidžiuosi
žeminama, apgaudinėjama, niekinama,
leidžiuosi į savo pragarus, ėdu save iki koktumo,
ir jis daro su manimi ką nori,
žada vesti ir užstatyti man vaiką, sako, nori dukters,
sako, mano krūtys sutvertos jai išmaitinti,
o tada kriokia, kad išdulkins mane per šikną,
šūdas, ir aš nieko daugiau neverta,
paskui vežasi pas senelius ir mudu einam grybauti,
ir taip šviesu, kad aiškiai netikra, ir koks liūdesys
jo bobutės akyse: vaikeli, žinok, jis kas savaitę po naują atsiveža;
ir aš negaliu išeiti iš šito žaidimo,
kol vieną dieną dingsta,
mano liūdnasis riteris, ir nežinau, kaip man išgyventi,
likau be savęs, nieko neliko,
nežinau, ar pajėgsiu iš naujo – – –

restart –

kvėpuoju
kvėpuoju
kvėpuoju – – –

tėvo peršautas vaikas,
irako belaisvis

karoliukas

ir visas šitas rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti
jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti,
samanų gniužule, kai jis trypdavo prie mano klasės durų,
kaip žiūrėdavo man į akis, klausdavo, kaip aš laikausi,
stengiausi to nematyti, nes bijojau, kad juoksis visi,
bet juk jie ir taip juokėsi, nes juoktis buvo juokinga,
ir aš nesupratau, kokie alkani esame meilės, nesupratau,
kad gyvybė baigiasi, kad viskas trapu, nenorėjau matyti, nes
tada būtų reikėję gyvent atsakingai, o tai buvo baisu, dieve,
ir tada, kai jis trypė prie mano buto durų, dieve,
šaltyje maigė mygtukus, kažko linksmas prašė įsileisti,
o aš: ne ne ne ne, ne – sakiau jiems: kažkoks trenktas pažįstamas
iš jurbarko laikų, tegul nešdinas sau, ir tada, kai rašydavo
savo eilėraščius, kai atnešdavo man juos paskaityti, lyg
iš tikro būtų buvęs mano šešėlis, bebalsis, ir tada, kai
mokyklos laikraštyje parašė tą jaukų ir gražų straipsnį
apie mane, ne, o dieve, tik ne tai, tik ne jis – juk iš jo visi juokiasi,
juk jo nėra, tik šešėlis, net nesifotografuoja niekad,
nežinau, kas liko jo tėvams ir ar jie patys kur nors liko,
po to, kai jis pasikorė bendrabutyje, nežinau, ar kas liko,
net nežinau, ar kas jį atsimena, ar atsimena,
bet aš tai tikrai

mazgelis

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / paskutinė minutė saukos veidu dudiškės, 1988-ieji perlai, šūdmusės, akys ir obuoliai, várpų mišios, plaštakės, kraujuoti speniai, alyvos ir auksas, grobai, kiaušiniai, snarglinas šaukštas, visa…

Audinga Peluritytė. Moterų patirtys, patirčių paslaptys

2015 m. Nr. 12 / Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Kvėpuoju. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.