Henrikas Algis Čigriejus. Paskutinio pavasario eilėraščiai
2023 m. Nr. 3
Artėjant Tėvelio, poeto Henriko Algio Čigriejaus, 90-osioms gimimo metinėms, buvau paprašyta „Metų“ redakcijos perversti jo archyvus poezijos publikacijai. Vienus Tėvelio eilėraščius, kuriuos jis ketino įtraukti į naują ciklą, radau senajame kompiuteryje – paskutinis įrašas darytas likus devynioms dienoms iki mirties 2016-aisiais. Kitą pluoštelį aptikau rankraščių segtuve, kurio bene vienintelio nesiryžome atiduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui – juk čia paskutiniai jo ranka rašyti žodžiai, norėjosi, kad liktų šeimoje. Tuose pribraukytuose juodraščiuose yra ne po vieną kiekvieno eilėraščio variantą, bet Tėvelio paties jau buvo apsispręsta už galutinį, kurį rengėsi perrašyti kompiuteriu – rankraštyje pažymėta nuoroda „perrašyti“. Nebesuspėjo.
Eglė Čigriejūtė-Strolienė
* * *
Į pavasario sėją nebeišėjo.
Ir į rudenio nebeišeis – nebėra. Nebėra.
Bet vis tiek stakleles savo dūzgins Austėja,
O ruduo purtys savo skaras.
Pasiliekantiems kas bepalieka –
Tuščia tuščia širdy, o tačiau
Po saule juk naujo ničnieko, ničnieko –
Žemėje tai ne tuščiau.
2016 03 08
* * *
Suploja karvelis sparnais lyg delnais, mat norėtų
Pagąsdint mus. Kieto būdo
Mes, karvelėli, – mus vėtė ir mėtė –
Kai kas tai net gavęs į dūdą
Prie turgaus, o gal ir per šventę.
Visko, žinok, pasitaiko –
Mums gi tenka gyvent ir gyvent, ir gyventi
Per smarkiai sudrumstą laiką.
O štai kad pavasaris baigias,
Kovo dienos jau baigia sudilti
Kartu su delčia, stirkso geliantis smaigas
Širdyje. O pamilti iš naujo
Ką nors laiko nebėr. Ak, mylėki,
Ką mylėjai lig šiol – ar šunėką, ar varną –
Tą krauju ir anglim iš nakties pažymėtą
Baisiai pavargusį sparną.
2016 03 30
* * *
Vis tylom, pašnibždom, puse lūpų,
„Nutilk ir palik šitą žmogų!“ Suprask – šitą diedą.
Na, nutilk pagaliau, prie ištvinusių upių
Festivaliai prasideda, varnos užgieda.
Juk eina pavasaris, kas tik dar gali,
Pasididžiuodamas pinigą švaisto,
Bet kažkas, nusičiupęs už kaklo žmogelį,
Pakarti nedrįsta, nenori paleisti.
2016 03 31
Balandžio pirmoji
O sakė: pasiutęs bus vėjas
Ir dar dargana, dargana,
Vagi – saulė žeme ridinėjas.
Melagių diena.
2016 04 01
Mėnesiena
Mėnesienos pilnam kambary net skaityti gali
Išminčius rimtus ar Petrarkas,
Naująsias eiles ir senąsias eiles,
Jei baisiai taip reikia.
Mėnesienoj šviesu, bet jei akys prastyn,
Nebegelbsti geri (lab. geri) akiniai,
Ką beveiksi, reikės atsiversti
Lapus, kur mokėjai
Ir dar tebemoki
Atmintinai.
2016 04 24
* * *
Sutrakši ledokšnis po kojom,
Mat paryčiais dar pašąla,
Kieme koks šunelis suloja:
Gyvenkite, kas dar galit.
Kvailas per visą pilvą
Mąstytojas kalakutas
Ant rentinio suka galvą –
Būt, po galais, ar nebūti?
Plast plast ir, žiūrėk, jau po visko
Rytą nebūtinai, gal ir dieną
Ar naktį audringą, tik ašarai tviskant
Ant Angelo Sargo blakstienų.
2016 05 18
Sena daina. Beauštanti aušrelė
Rytui auštant, vis kalba balandis
Apie šveitrų prie vartų sušvitusį kardą,
Kas iš to, kad gražiai sušvytėjo,
O neiškirto vargo – – –
Apie tolimą lauką balandis. Ir kelią,
Tolimą tolimą ir ne mūsų,
Bet ir mes tuo keliu gal važiavom,
Tebevažiuojam. Ar grįšim?
Aušrai auštant, teisybės nerasim,
O gal ir surasim. Žiūrėsim.
Ir širdy, kur patamsių patamsiai,
Gražiąja daina pasišviesim.
2016 03 22
* * *
Anksčiau man ir žvėrys nebuvo
Baisiai pikti – kiek įdrėksdavo kartais,
Liūtas leisdavos glostomas; kas tau beglostys
Dabar šitą smirdžių.
Ir ugnelė pakviesdavo vis pabandyti
Imti su ja ir pažaisti:
Ja gi žaidžia visi, ak miela ugnelyte,
„Kas leista Jupiteriui, jaučiui neleista.“
2016 04 11
Rodeno „Mąstytojas“
Ė, mąstytojai gal primąstyti,
Ko tik tu nori – daugybę dalykų –
Kaip tuščią iš kiauro pripilti,
Iš miglų ilgą virvę kaip vyti,
Daugybę daugybę dalykų – – –
Jei sėdi bent kiek patogiau atsisėdę.
Ogi šitas dabar…
O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.
Eiti ir eiti.
2016 04 12
Paminklas prof. Juozui Balčikoniui Panvežy*
Ne, gražesnio paminklo kol kas man dar niekur neteko matyti –
Sėdi žmogus tas su savo kaliošais į knygą įlindęs,
Visas sulinkęs ir taip susikaupęs,
Kad net sukosėt nedrįski.
Vaikeliai, gerai, tik gerai paklausykit,
Įsiklausykit, kaip jūsų galvelėse skamba, kaip kalba
Jūsų tėvai ir seneliai, kaimynai ir dėdės
Jūsų krašte – ar rimtai, ar juokauja –
Teisybė, mane, lengvapėdį, profesorius griebė ir karšė –
Ką padaryt su tokiais – „jų siautulį žąslai ir kamanos tramdo“ –
Bet gyvas likau šiaip ar taip, man derėtų
Padėt ant jo kapo žiedelį.
Mano mama pasakytų – „kvietkelį“.
2016 04 13
* Eilėraščio pavadinime Tėvelis pats savo ranka žodį „Panevėžy“ ištaisė į tarmišką „Panvežy“, – E. Č.-S.
Šeštadienio ruoša
Ūžia dulkių siurblys, mat šeštoji
Vėl atėjo diena – šlavinėtis
Teks nori nenori, o teks atidėti
Į šalį knygas tas, kur liepia
Vien tik aukštybių žiūrėti.
Vėl šeštoji diena, audžia maišą Velykis
Lubose – va akis ir pakėlei
Bent jau ligi lubų,
Bent trumpai valandėlei.
O miškai ten tai briedžių ir elnių
Laisvų karalystė, už jos tai pašvaistė –
Karalystė viena, iš kurios, vieną kartą
Pakliuvęs, nebeišeisi.
Gal ir gerai,
Mat su dulkių siurbliu ten triukšmauti nereikia.
Po pavasarių savo spalvas slampinėja
Žmonės rimti, o jaunieji paskraido,
Gal ir ne baisiai toli, nuo akmens pašokėję,
Vis tiek tolėliau nei pradžioj broliai Raitai.
2016 04
Varna žino, ką sako
Varna rimtai prie kaštono žvakelės:
„Štai ji jau gęsta, jau greitai ruduo,
O po rudenio, galvas jei turit,
Žinot gerai, kas po ko.“
Kad aprėks mane varna iš balto kaštono,
Dar gerai, kad neapdrėbė. Štai ir kita,
Šitos paukštės iš klano žiniuonių,
Varna – ne kiemo višta.
Bet jei akį užmes link aukštų debesynų,
Tai nei kranks ir nei rėks, o ramiai sukuždės:
„Žmogeliau, palauk – sužydės tuoj pelynai
Ir durnaropė tau pažydės.“
2016 06 03
Zuikio terapija
Šypsos mėnulis, juk žmonės taip sako.
Ir aš taip sakau, betgi šiandien
Jisai kiek sarkastiškas (uostęs baltakės?),
Dantį pasigalandęs.
Žiūrėk pažiūrėk tik į lauką,
Koks jis platus, o kaip vaiko
Zuikis su ėgliu aštriu tavo kvailę,
Tavo mintį įkyrią. Ir klaidą.
Kad vaiko, gerai. Kad visai užvaikytų,
Būt kur kas dar geriau: va matytume – guli
Paistalas raisto gale, o vėl švyti,
Vėl nesivaipo mėnulis.