Marius Burokas. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 1
* * *
šalto rasoto puodelio
mėnuo
vaikystė
troškulys
dar jaunas
it kumeliukas
už lango – žalumos
sūkurys
it sapne
lėtas
ir begalinis
šviesuliai
amžiams sustingę
zenite
ir vanduo
keliantis
geliąs
* * *
mano bobutė
tarp tirštų agrastų
žiedadulkių
žolės sultinys
trykšta tarpupirščiuos
visi artimųjų vardai
klampioj juodoj beprotybėj
po užmerktais vokais
prabėga
raina vos atpažįstama
katytė
visi žinomi daiktai
skausmo migloj
votyse įklimpę
aštriais kampais
duria paširdžius
visa jos esybė
tos tirštos žiedadulkės
mirties vasaros blyksnis
lyg kas
saulei spiginant
būtų langą pravėręs
blykst
ir krenta tamsa
prišąla tarpupirščiuos
žolės syvai
sukreša
žiedadulkių luobas
blykst
ir tik
šilumos pasigedus
tyliai iš patalų
išsliuogia
raina katytė
* * *
esi
naktižiedė
matinė
lelijos lempelė
blausioji guodėja
pieno plaukais
prieblanda
tavo durys
ir šnabždesiai
niekada
tavęs neužteks
esi pilkšva
dulksna
virš eglių
pamirštas
bukas maudimas
liežuviui
nunėmus
klūpant
jau po saulėlydžio
vaiduokliškoj
mėnulio
monitoriaus
šviesoj
Vilnius. Liepa
erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis. ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme prie smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.
Savanorių–Gerosios Vilties
rajono žiauna, prismaigstyta paraudonijusių sovietinių dantų; pridvisusių urnų darnios eilės; liūdesys čia paklotas tvarkingai, seniai – suskilusiom pilkom plytelėm; net žalumos ryškumas prisuktas; laikas srūva klastinga upe, pilna duburių, prisiminimų slenksčių; čia gali būti tik mažas, vaikystėje – skubėti tamsia pritelžta požemine perėja, sugniaužęs kumštyje maišelį, skubėti ir žinoti – vienatvė nebepaleis.
* * *
apgailėtini
Vilniaus angelai
plačiais pasturgaliais
baisūs
savo baltu aklumu
seniai nurašyti
iš visų dangiškųjų
mūšių
tremtis
tremtis mūsų mieste
jiems paskirta
vienatvė
ir gundymai
nuoboduliu
žinom
tokie ir turi būti
mus ganantieji
jų plunksnų miegu
uždusime
Alepas
pragaras
tai kauksmas
tai niekad
nenusėdančios
dulkės
tai kilimas
ir spintelė
likę
iš viso
gyvenimo
tai vaikas
susirietęs
prisispaudęs
prie artimo kūno
jo akys –
mirusiojo
pragaras –
tai tu
pelės suriestais pirštais
smalsus
nusigręžęs
– – – – – – – – – –
dabar
gali verkti
Žydų kapai.
Zarasai – II
gedulo dantim
užsėtas
tas miškas
mirties žiauberėm
sužiedėjus
kalva
slenka palinkę
prieš ežero vėją
braunasi
pro erškėtrožių
raizganas
———-
jau matom
juos
išgenėtus
nuluptom samanom
nuo vardų
nuo atminties
Keturiasdešimt. Sentimentalus
tada reikia vandens ir horizonto
(jo brūkšnys atrodo dar taip toli),
šarkos šventiniu švarku pievoje,
svetimos šalies vėliavos ant kuoro
(kad prisimintum, kur savoji),
juodos kavos, saulės kvadrato ant stalo
(knygos, tik atverstos, nepradėtos),
pokalbio – lengvo, apie niekus, be pažadų;
jausti, kaip gaudžia tyla
(kaip vėl krusteli pasaulis, tardamas vardą,
sukimba smulkiausios detalės),
ir traukinys lėtai pajuda į naktį.
Pasaulio pabaiga turėjo būti šiandien
tik barometrai parkuos lesa
raudoną rasą