literatūros žurnalas

Diana Šarakauskaitė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 2–3

mano tėvas Hamletas

Nėra to karo ir net nebuvo man sako ir nebuvo tų vyrų
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
tai tik ąžuolų girios šaknimis aukštyn išverstos
kirtėjų genėjamos rankos aimanos naktimis tau girdisi
ir jų sielos sukabintos išdžiautos Dievo baltuose prieangiuose
išvelėtos išguldytos suvarpytos
jų motinos pasilenkusios sidabro plaukų adatomis
pastumdamos pastveria perveria debesies kraštą
praardo veria venų siūlą sukabina įsčių vandenis
su raibuliuojančiomis dangžuvėmis  ir vėl sūnūs sūneliai keliasi
braukia Dzūkijos geltonsmėlį– – – –

už ką ir kas gi myli tokią pilką piktamotę žemę
išdaužytus kelius molžemio slėnius aplipusius ant klumpių
ties kiekvienu posūkiu atsiveriantį skurdą
nepriteklių išduodantį  kraštovaizdį kapinaites prie kaimų
kur persikelia visos pažįstamos pavardės vardai
vėl grįžta atgalios bangomis atsikartoja ant kas antro kryžiaus –

vardai ir pavardės
ant kas antro – – – –
išmetate į viršų likimo kopėčias
– – – – – –Būti Nebūti– – – – – –

pagauna jas  vėjas
jūs pirštai kaulai sukabinti lapkričio medžiuose
džiūsta barška baugina krečia mane drebulys
kad visi viską pamiršta
kad visi mirė
visi viskam esam mirę
kad jau niekas negrąžins skolos skolos skolos
skriaudos neatitaisys

jei ne jis – – –

jis buvo mano tėvas rūstus valdovas ir išprotėjęs sūnus

mažažemis bedalis kartėlio botagais botagais botagais
sukapotomis krauju pasruvusiomis akimis jis stovėjo
ties pilkais kaip ta žemė lavonais 
įsisūrėjusio prakaito vagomis
jis ėjo paskui knygą arklą eilutę po eilutės
žodžiai žodžiai  žodžiai
netarti netariami jam girdėjos miško ošime
svajotojas žemkentys kurmio darbštumu išsikasė
išsopėtą išopėtą tėvo kaukolę  kad per jos akis
į saulę pažvelgtų ir save prikeltų
kunigaikštis šventasis  namuose
o po ta troba naktimis žalčių karalius – – –

nebūna taip tikrovėje man sako

man taip sako
nebūna. jie negrįš. tai ko gi ir laukti.
paskutinės sermėgos sunešiotos sušaudytos į tarpakį
smegenys ištiškusios kaulai išbarstyti pakelėmis palaukėmis
tylūs kertami miškai istorijos liudytojai išplėštais liežuviais
siūruoja samanos kilnojasi nuo jų kvėpavimo
o po namais – –

angys vedasi būriais vaikus
įšliaužia jie ramūs vandenys
bet praardo sienas sijas ėdasi į sienojus apgula gegnes
armijos naujos ginkluoti jie ligi dantų ligi panagių
jos kariai ketvirčiuoja plauką po plauko rėžia randą po rando
išduria akį po akies  išlaužia rankas o jei liko veido  odos spjaudo spjaudo
kol nušliužėja kūnai skrepliai veidu sliuogia
juodai su juoda susiliejus varnai negali atsiplėšti nuo tamsos
taip jie suaugino mus ir mūsų istoriją su atrajota kalte
ropliomis ropliomis  mes jų vaikai ir vaikaičiai
jau be jokios vilties iki šviesos nušliaužti 
kojų rudamentus atsiauginti susitaikę 
iš jų kaulų ramentus pasidirbę pasiramsčiuodami –

savo gličiais kūnais ištrindami istorijos pėdsakus paskui save

– – – – – – – – – – – – – – – – tylon– – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – –štai kokia jėga– – – – – – – – – – – – – –

septyni gailestingumo darbai kūnui

ėjau keliu ir verkiau
nežinojau kur mano namai
rankomis veidą uždengus aklomis
ėjau ir verkiau namų neradau
žvėries ragus mačiau įstrigusius krūmynuose
galvojau –
mano elnias devyniaragis atšuoliuoja 
sustojo kanopos žėrėjo praplėšė mano rūbus
krūtinę apnuogino pervėrė širdį
ant ragų pavėręs nusinešė mano galvą
už septynių kalvų už septynių jūrų
toly tamsoje tyloje nė vienos žvakelės grūšelėj
apuoko akimis pasišviesdama
ieškojau namų –

priglauskit prašiau keleivę
pagirdykit jūros lašu užklydėlę
duonos šukelę duokit pavargėlei
karčią šaknį pelyno išalkusiai
prastą apdarą marškonį pameskit sušalusiai

olą nušerpėtojusia oda apleistą radau
svetimi ten kvapai veisias vilkų vaikai
drevėje neatpažįstami kailiai 
paukščiai jų kraupūs balsai

ėjau keliu ir verkiau namų neradau
ėjau link kiekvieno namo
namuose ieškojau savo vaikų –
vaikų neradau
ėjau ieškojau savo vaikų tėvų –
ir jų neradau

procesija slinko barstė žiedlapius man ant akių
procesija žvėrių su povų uodegomis
ant kaklo raiščiai grandinės pasaitai
vieni kitus sekdami botaguodami smaugdami
vieni kitus pamėgdžiodami
išsipaišę persirengėliai puotautojai nesavi svetimi
nežinojau jūsų vardų neatpažinau veidų
nei iš eisenos atspėt negalėjau ar tai ir bus
mano tėvai mano vaikai vaikų tėvai
visi viliojo įeiti išbandyti
savo kraujuojančiu kaklu įsitikinti pūkų minkštumu
jų rankose inkrustuoti inkilai auksastygiai narveliai
kraitelės švino lovelės stiklo karsteliai

ėjau keliu verkiau
namų ieškojau verkiau ir ašaromis springau
nei žmonių nei žvėrių nei savęs vaikuose neatpažinau
o raudantis many balsas nebuvo iš žmogaus daugiau

Li-Young Lee. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Diana Šarakauskaitė / Li-Young Lee gimė 1957 m. Džakartoje, Indonezijoje, politinių pabėgėlių šeimoje. Kilęs iš įžymių žmonių giminės: Lee prosenelis buvo pirmasis Kinijos prezidentas, o tėvas – Mao Dzedongo…