Dominykas Norkūnas. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 3
Gimė 1993 m. Vilniuje, baigė Užupio gimnaziją, studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jo poezija ir vertimai ne kartą publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ bei „Slinkčių“ almanachuose.
* * *
Tik išleidžiu
dūmus iš gerklės
nes
Tai skersvėjų miestas
tai snaigių miestas
tai snaigių kritimo į niekur miestas
tai skersvėjų košiančių
pro tuščius paveikslo rėmus
miestas
Lietvamzdžių kuriais bėga
mūsų balso dulksnos miestas
Mano sesers negimimo
jos iškabintų akiduobių
miestas
jos galvõs prikamšytos angelo
plunksnų
miestas
Bet snaigės nekrenta į niekur
Ir snaigės nekrenta iš
niekur
Ir niekas nestato miestų iš skersvėjų
* * *
Gretai
Aš pabudau
kai pūgos paukščiai
plakės į mano lubas
ir balti žiogai šokavo pataluos
Pūgos paukščiai
lesė akis
pūgos paukščiai
nešė mano akis
į vienintelį lizdą
Balti žiogai
griaužė pėdas
balti žiogai
nešė mano pėdas
link vienintelės pakrantės
nes tik tuomet
Regėjau tave upėj
vilnys – tavo apdaro klostės
vilnys – tavo sruogos
ledo lytims be atilsio riaumojant
Regėjau tave
tu buvai upė
aš buvau keltininkas
smeigiąs irklą
į tamsias tavo įsčias
ledo lytims be atilsio riaumojant
kai traškėdama lūžo
mus prilaikanti
balta žiemos ranka
* * *
Saulė kalas iš kiaušinio
kiaušinį ryja
du žalčiai
žvejys sugauna
aukso žuvį
kad pasišviestų
kelią namo
kalnas įsiurbia šaknį
į puodus sulaša naktis
išsiritus saulė
mintis
gal net pirštų
žymės
žėri šaudymo angoj
* * *
Nerimo knygos
jo pirštų pagalvėlėse,
gobtuve kybojo
gelsvas mėnulis,
smilkiniai buvo mėlyni – ar trokštą
mėlynumo;
akiai blaustant
sąmonė kilo aukštyn
kaip gegnės –
prašalaitis
susmuko pusiaukelėj,
kuri buvo
kelio galas;
vidukelėj,
kuri tapo
kelio pradžia,
jo balta žmona
nuoga stovėjo,
dilgėlės ir pusnys
siautė jos glėby.
Kėkštai
I
Kasmet mūsų obels viršūnėje
lizdą sukdavo kėkštai,
kartą
radau jų jauniklį,
buvau vaikas,
nežinojau,
kad ligotieji
turi būt išmesti
tam, kad kiti išgyventų.
Parsinešiau paukštį namo
ir kartono dėžėje pridėjau
lapų ir šviežiai pjautos žolės,
išaušus
jis nebejudėjo ir virš debesų
skrido ne jis, o jo begarsis
čerškėjimas;
manyje sukilo įniršis,
tą dieną
į jų lizdą
laidžiau akmenis,
kurių kiekvienas buvo prakeiksmas,
užstrigęs gerklėj
atliekant paskutinį patepimą,
sviedžiau juos –
jie neturėjo sparnų,
sviedžiau juos –
jie nusipelnė sparnų,
jie turėjo nuskriet
anapus mėnulio kalnynų.
Kitąmet kėkštai negrįžo.
II
Dabar vakaro dangus
virš turgavietės
pribloškia
ne menkiau
nei žinia apie bendraamžį bičiulį,
mirusį nuo vėžio,
ar duonos riekes,
paliktas ant sentikių kapų,
apkramtytas didžiulės kaukolės,
už kurios atsidūręs,
pasaulis tampa žaibu,
nes jos akiduobės tuščios,
išvagotos išsekusių upių,
kokios būna tik mūsų delnuos,
kai prisimenam,
kaip viskas kraupu,
kaip nieko nesuprantam,
kad nėra ką suprasti.
III
Kėkštai grįžta –
sugrįžta iš anapus
mėnulio kalnynų,
atplasnoja sparnais,
kurie nejudina oro,
nesudrumsčia vandens,
atplasnoja kitokiais sparnais,
kurie traiško pelių skeletus
įgriuvusiam požemy,
liepsnomis verčia dulkes,
nuklojusias ežero dugną.