Ramūnas Kasparavičius. Lapai be medžių

2015 m. Nr. 11

…toji amžinybės dalis, kuri teko
mirtingiesiems.

Platonas

 

 

I

 

Tavo akys – rudenio arimai…
Dengias beprotybės miglele…
Tyli nuogas lapkritys numiręs,
pašarvotas gailysta-gėla.

 

 

II

 

…ir namuos melsvuos ekranuos spirga
ditirambai darbui ir sidabrui:
susivieniję kovon prieš skurdą
maivosi apsaros ir gandarvai.

Rudenio ir Advento šventieji
saugo kalendoriuje dienas,
o žmoneliai jaučias nusidėję,
varinėdami kalbas dūnas:

– Visad atsitinka, visados, kai išgeri,
susapnuoji net šaltas baltas bites…
Atidžiau todėl klausykis, lūzeri,
ir tas sapnas tau nebesitęs.

 

 

III

 

Kai nakčia mėnulis dėmesingas
akimi dėmėta žvelgia iš dausų:
žiū, užfascinuos tave kaip senis Styvas Kingas
ir bus tau iki rausvos šviesos baisu.

A, esu, vadinasi, ne taip galvoju,
taip, kaip dera būt, kai įkapėm užklos.
Iš arti matysi pasakišką rojų,
kurs truputį skirias nuo peklos.

 

 

IV

 

Hercogas Malbrukas, burbantis: – No sport!
Sukryžiavusi rankas Sutino draugė…
Šuniukas rankinis, išmokytas: – Aportes!
Visi laimingi Advento sulaukė.

Sustatyk sunkias knygas lentynon
ir sakyk: – Teisybė negraži!
Ji kaip šakės palei kluoną styro,
tarsi varpų akuotas lopšy.

 

 

V

 

Barbora ir Mikalojus,
ir šventa Arklių diena –

štai herojė ir herojus,
ir sunkumas, ir darna.

 

 

VI

 

Tu ateik per ploną sniegą,
gulintį ant kieto grunto
it pagrasymą: – Quos ego!
Kaip anapusinio proto.

Pasigraižiok šimtą kartų,
ardamas bustrafedoną,
pamatyk prie Žemės vartų
Saulės atšvaitą raudoną.

Lai tavuos prisiminimuos randas
Olifantą pučiantis Hruodlandas.

 

 

VII

 

„Jis atėjo ir buvo šlykštus.
Bet jis vis ateina ir ateina.
Ir kaskart vis šlykštesnis ir šlykštesnis.
…ir vieną kartą jis ateis
neapsakomai šlykštus.“

 

AC/DC, „Gripas“

 

 

       VIII. MĖNULIS 3 H NAKTIES

 

Mėnulis trečią valandą nakties
blausus prašvito pro užuolaidą
ir pilnas klausia: – Kaip jauties?
Ir apgaulingą reiškia tau užuojautą.

Skysta užuolaida šiek tiek pristabdo
jo nuodą man kenksmingų spindulių
ir tą blyškumą matinio sidabro,
kurį palygint galim su rubliu.

Sunkiu rubliu, uch, caro Nikalojaus,
iš jo senelis kalvis bligstines gamino
žuvelėms gaudyt už Ciliutės gojaus
ir buvo mylimas visų kaimynų.

Vaikščiojo su blizgančiais kaliošais
per visą žiemą: ir diedai, ir mergos,
o vakare šilkinę valgė košę,
pajusdami, kad akys merkias.

 

 

IX

 

Miegojo daug žmonių ant pečiaus, lovose ir ant uslano,
smirdėjo vailokai ant prieždos…

Dabar visai kitaip, durniuke mano,
dabar visai kitaip, neduok tu Dieve…

 

 

       X. IŠ SENOVĖS NIAURŲ ANALŲ

 

Sužinojau, kad lietuviai ypačiai jausmingi,
kad svarbiausia jiems intrigos ir skandalai,
kad nedaro nieko, užtatos, kad tingi,
barbarai visi jie, o gal net vandalai.

Skandalistai, intrigantai, o, be to, pavydūs,
pekloj lipa viens ant kito ir smala palaisto,
jiem sunku, labai sunku būti nepaslydus,
ir nuo jųjų ypatumo nėra jokio vaisto.

Nepadės „Pirklių“, nei „Klumpė“, nepadės pilstukas,
kaukolinis nepadės ir saldi brogelė,
nei „Rugiagėlių“ duonelė, nei taukai barsuko,
anei Žilvins karalaitis ir skaisti mergelė.

 

 

       XI

 

Tuo tat ji dabar gyva:
liejas it gudronas
chtoniškoji Lietuva
ir jos upė Chronas.

 

 

XII. MINSKO PLENTAS–ŽIRNIŲ GATVĖ

 

Kai praeina liepos karščiai,
tavo naivios akys gėris:
dilgėlės, Sibyriaus barščiai,
durnaropės, usnys, svėrės.

Naujos kapinės tvarkingos,
it liniuote suliniuotos
tarsi „Muzikinis ringas“,
talentingai sublimuotas.

Ir, kaip optinė apgaulė,
kvepianti kaip Floros kraitė:
nokstanti žalsvai prieš Saulę
archangelikų* pašlaitė.

 

Vilnius, Dzūkų gatvė
2015 rudens lygiadienis

---

* Šventagaršvių, Vakarų ženšenio.