literatūros žurnalas

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3

 

seka

kai kojas apsemia
vaikystėj neišgertas pienas
nutrūksta žaismo priedainis
dar jo neįpusėjus
ir vėjas spaudžia
iš balasto medų

mes remontuojam utėles
ir jas pritaikom skrydžiui
kaip ištikimas seseris
vienatvės

o dirigento vaidmenį
atlieka nugulėtas rojus
kuris jau prarastas
bet vis dar skauda
kaip nupjauta ranka

 

 

gelbėjimo ratas

pro debesį
lyg vakarykštį prakaitą
kuris tarsi ištirpęs gelbėjimo ratas
tau šviečia virš galvos

arba apynasrį
skubantiems į viršų
kai žvaigždės sutrina į miltus
susinaikinimo palaimos burlaivį
tačiau vis tiek
taip norisi
išplaukt

 

 

erozija

turbūt nebepavyks išduot tavęs
nes surūdijo kraujo užtvankos
ir laša ant asfalto
tik vanduo
tarsi rodyklės
be atskaitos taškų

nes jausmo trombas
dar kabinasi už sausgyslių
ir jos nutrūksta
bet pririša akis
prie rudimento
uodegos

 

 

auka

kai spjaudosi dievas
o tu kiek žemiau
apsvaigęs nuo meilės
ir seilių

aukoji mėnulį ir saulę
kaip orientyrus
išeiti velniop
ir tikiesi
kad jie
kada nors suartės
atsiguls tau prie kojų
ir akimirkai sublefuos
apie amžinybę
dar nesutryptą
batais kvailių

 

 

aidas

tarpuvartės žolė
sugeria ir dulkes
ir šlapimą
ir nuima voratinklius
nuo akių benamio

jo kūną masažuoja
skersvėjis
ir prideda jėgų
nerasti pasislėpusio
gyvenimo

sargybiniai pristabdo
moters balso aidą
ir greit jį sulesa
balandžiai

 

 

atradimas

o iš tuščių akių
kaip žmogžudžio išpažinties
emigruoja kranto atspindžiai
ir moteris
įstrigus smėlio pilyje

regos lauke
išauga nuosėdų žiedai
o jų nektarą
išnešioja bitės
į proto iškankintą
širdį

kad pasiklystume
tarp trijų stalo kojų
o po ketvirtąja
atrastume save
jau paruoštą
pavėluotam nušvitimui

 

 

prievolė

tavęs neklausė
kai paleido į pasaulį
aklagatvio maiše
kai žvirbliai išlukšteno
kelią iki sankryžos
kur juos suplėšė
padaugintas
tas pats variantas

tave paliko saugot
kvapą CO2
kaip konservantą
grindinio rasos
ir tvarstį
kas rytą patekančiai
žaizdai

 

 

vardai

o kartais
iš pašvaistės grožio spąstų
pabėga ir draugų vardai
kaip šleifas jų molekulių
pasklidusių erdvėj
lyg tiltas
į besapnę šalį

ir tarsi ragina
mus susiglaust
kai atiduodam tamsai
atsargas neliečiamas
kai švarios sėdynės kultas
nuobliuoja sielą
pagal unitazo
formą

 

 

ganykla

supjausto saulę
centai išmaldos
ir prietema
yra tokia saugi
kad nebūtina išleist
iš narvo
apgirtusios jaunystės

tarp blogo
ir blogesnio
raitos antrininkas
kol pelno piemenėlio dalią
ir gano amžinybės perteklių
peizažo tuščiame kampe

 

 

lašas

ištykšta ant palangės
gyvsidabrio lašas
ir gal tai ženklas
kad ant stogo vartos
pranašas
kad lauksime lietaus
ilgiau negu ilgai
nes debesys
idėjomis pavirto
ir saugo savo kontūrus
įžiūrimus tiktai iš apačios

kad kada nors
praskris virš mūsų žuvys
pelekais skelbdamos
kad esame jau atrasti
per trumpą apsinuoginimo
seansą

 

 

šleifas

mus suviliojo
obuolių graužtukais
ir vystyklais aprišo
kaip dar neatidavusius
skolos vaikystei

ir numezgė kepurę
iš atraižų ribų
kaip vaistus nuo vandenligės
kai žodžiai veržės pro ausis
putodami

mus ragino suarti
nužudytą judesį
lyg įkaitą prasmės
ir plojimų iškankintais pirštais
sugniaužti šleifą
tuštumos

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 11 / ir neišduoda
tik šilkinis kaspinas
mergaitės
besiblaškantis danguj

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

2015 m. Nr. 3 / Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę.

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.