Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai
seka
kai kojas apsemia
vaikystėj neišgertas pienas
nutrūksta žaismo priedainis
dar jo neįpusėjus
ir vėjas spaudžia
iš balasto medų
mes remontuojam utėles
ir jas pritaikom skrydžiui
kaip ištikimas seseris
vienatvės
o dirigento vaidmenį
atlieka nugulėtas rojus
kuris jau prarastas
bet vis dar skauda
kaip nupjauta ranka
gelbėjimo ratas
pro debesį
lyg vakarykštį prakaitą
kuris tarsi ištirpęs gelbėjimo ratas
tau šviečia virš galvos
arba apynasrį
skubantiems į viršų
kai žvaigždės sutrina į miltus
susinaikinimo palaimos burlaivį
tačiau vis tiek
taip norisi
išplaukt
erozija
turbūt nebepavyks išduot tavęs
nes surūdijo kraujo užtvankos
ir laša ant asfalto
tik vanduo
tarsi rodyklės
be atskaitos taškų
nes jausmo trombas
dar kabinasi už sausgyslių
ir jos nutrūksta
bet pririša akis
prie rudimento
uodegos
auka
kai spjaudosi dievas
o tu kiek žemiau
apsvaigęs nuo meilės
ir seilių
aukoji mėnulį ir saulę
kaip orientyrus
išeiti velniop
ir tikiesi
kad jie
kada nors suartės
atsiguls tau prie kojų
ir akimirkai sublefuos
apie amžinybę
dar nesutryptą
batais kvailių
aidas
tarpuvartės žolė
sugeria ir dulkes
ir šlapimą
ir nuima voratinklius
nuo akių benamio
jo kūną masažuoja
skersvėjis
ir prideda jėgų
nerasti pasislėpusio
gyvenimo
sargybiniai pristabdo
moters balso aidą
ir greit jį sulesa
balandžiai
atradimas
o iš tuščių akių
kaip žmogžudžio išpažinties
emigruoja kranto atspindžiai
ir moteris
įstrigus smėlio pilyje
regos lauke
išauga nuosėdų žiedai
o jų nektarą
išnešioja bitės
į proto iškankintą
širdį
kad pasiklystume
tarp trijų stalo kojų
o po ketvirtąja
atrastume save
jau paruoštą
pavėluotam nušvitimui
prievolė
tavęs neklausė
kai paleido į pasaulį
aklagatvio maiše
kai žvirbliai išlukšteno
kelią iki sankryžos
kur juos suplėšė
padaugintas
tas pats variantas
tave paliko saugot
kvapą CO2
kaip konservantą
grindinio rasos
ir tvarstį
kas rytą patekančiai
žaizdai
vardai
o kartais
iš pašvaistės grožio spąstų
pabėga ir draugų vardai
kaip šleifas jų molekulių
pasklidusių erdvėj
lyg tiltas
į besapnę šalį
ir tarsi ragina
mus susiglaust
kai atiduodam tamsai
atsargas neliečiamas
kai švarios sėdynės kultas
nuobliuoja sielą
pagal unitazo
formą
ganykla
supjausto saulę
centai išmaldos
ir prietema
yra tokia saugi
kad nebūtina išleist
iš narvo
apgirtusios jaunystės
tarp blogo
ir blogesnio
raitos antrininkas
kol pelno piemenėlio dalią
ir gano amžinybės perteklių
peizažo tuščiame kampe
lašas
ištykšta ant palangės
gyvsidabrio lašas
ir gal tai ženklas
kad ant stogo vartos
pranašas
kad lauksime lietaus
ilgiau negu ilgai
nes debesys
idėjomis pavirto
ir saugo savo kontūrus
įžiūrimus tiktai iš apačios
kad kada nors
praskris virš mūsų žuvys
pelekais skelbdamos
kad esame jau atrasti
per trumpą apsinuoginimo
seansą
šleifas
mus suviliojo
obuolių graužtukais
ir vystyklais aprišo
kaip dar neatidavusius
skolos vaikystei
ir numezgė kepurę
iš atraižų ribų
kaip vaistus nuo vandenligės
kai žodžiai veržės pro ausis
putodami
mus ragino suarti
nužudytą judesį
lyg įkaitą prasmės
ir plojimų iškankintais pirštais
sugniaužti šleifą
tuštumos