literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11

2019 11

Yra saulėlydis kaip tūkstantis vargonų

Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Nereikia man namų, kur išdalytos vietos,
kur ašarų kaip džiaugsmo nežinai…
Pilka man laimė pažadėta – kaip tie lietūs,
kaip žemė ta pilka lyg pelenai.

 


Neabejojant

Neaiškinki, nuo ko išsivaduojam
šviesiais regėjimais, sapnais sunkiais…
Pasaulis užbaigtas, kada širdis sustoja,
ir jokia aimana jo nepakeis.

 


Eglė

Kada saulėlydžio šviesa gelteklė
apsėmė miestą, dvelkdama naktim,
išsivedėm prie vandenyno pasivaikščiot eglę,
vienuolę seserį su užmerktom akim.

Klusni ji slinko šalimais pro akmenis ir molą,
kur blaškės paukščiai, kur žmonių balsai
skenduolius priminė ir tą, kuris nupuolė
į žemę degančiais sparnais – išnykti suvisai.

Ir rovė vėjai keturi mergaitiškai palaidus
jos plaukus, žeidė kojas jai akmenija.
Jos veidas buvo panašus į užmirštųjų veidus,
ir užmiršti veidai – į ją.

Nė nepajutome, kaip liūdesys atsėlino.
Ir sušnabždėjai: jei gali, atimk
tą liūdesį, nes virsime šešėliu
sesers vienuolės užmerktom akim – –

 


Deja, ne tu

Tiek vienišumo naktyje…
Sustosi liudyti išėjęs:
tamsi žvaigždė, juoda tuja,
tamsveidis okeano vėjas…

Naktis tiek vienišumo slėps,
kad krūptelėsi lyg išduotas
nuo krebždesio tylios pelės
tamsiuos žvaigždynuos nei aruoduos.

Tiek vienišumo bus nuodų,
tiek beprasmybės glus už sparno,
kad aišku taps: deja, ne tu
čia viešpats. Ir, deja, ne tarnas.

 


Emily Dickinson laiškas

Iš Amhersto vieninteliam:
turiu du saulėlydžius –
per visą dangų kaip pasaulio gaisras,
kaip okeanas plazdančių liepsnų,
kaip liūdesys, kurį pajutę slepias žvaigždės.

O antras – tartum žarija
delne – skaudus ir mažas,
kaip žemuogė, kaip lūkestis tylus,
kada net Angelas pasilenkia ir stengiasi suprasti.

Tai šitaip aš apgaunu Dieną.

Vieninteli, kodėl nesupratai,
kad atviriau aš pasakyti negalėjau?

 


Pašnabždom

Užmik: nutolo paukščiai. Iš toli
naktis ateina kaip duobė gili.

Akmuo po galva. Rankos ant širdies.
Jau niekas nenutols. Ir neartės.

Čia pat viltis aukštybėj mėlynuos,
išlikt išmokus ne širdies manos.

 


Raudonuos šermukšniai

Šermukšniai raudonuos. Aš atvažiuosiu
po šimto metų aplankyt. Aukštai
kambaryje, kur net viršūnės gluosnių
nepasiekia, kalbėsimės rimtai.

Aš atvažiuosiu. Raudonuos šermukšniai.
Atrodys, kad nebuvome kadais
vienų vieni tarp kasdienybės triukšmo –
du paukščiai su melsvais erdvių vardais.

Paskui atsuksi liūdną veidą…
Pasivaideno, ar tikrai tarei:
gerai, kad išsiskyrėme per klaidą,
ir kad mane atsiminei – gerai – –

 


Vakaras Trečiojoje gatvėje

Žiema. Net veidrody nuo sniego balta. Skruostas
šiurkštus. Ir garą, kylantį ties puodeliu,
į sieną bloškia švilpiantis nordostas.
Vėlu.

Sėdėt ir megzt, apsukus pledu kojas,
toršero gelsvame lyg vaškas ovale,
šypsotis šelmiškoms mintims, pasikartojus
maldas, kurių prireiks galų gale.

 


Laisvės dar daug

Netikėk, kad visas mūs turtas į kraičio skrynias sutilpo –
tenai vien tik kelio ženklai, o ne praeitis, drobule
apsupta. Vien tik dulkės to kelio, vingiuoto ir ilgo.
Ir mes – šito kelio gale.

Kuo prekiausi – tom dulkėm, ženklais tais,
sukrešėjusio kraujo rūdim, sumaišytom su pelenais?
Kamputy į Motinos skarą suvyniota glaudžiasi Laisvė –
ko už Ją paprašysi mainais?

Čia Jos glaudžias daugiau negu per šimtmečius buvo.
Daugiau negu buvo Jos glaudžias! O kraujo lašai
košias per nytis taip skaudžiai, kad sakmės nuščiuvo.
Laisvės dar daug. Tik mūsų jau per mažai.

 


Neliesk akimirkos

Akimirkos neliesk – tegu ji skrenda
dausosna. Palydėk žvilgsniu šviesiu.
Ne jai klampusis šešėliuotas krantas,
kur tu buvai, kur aš esu.

Nedek šviesos. Liepsnos klausykis ūžesio
ir jausk, kaip pasislinks tamsa artyn.
Neliesk akimirkos ir neužkrėski liūdesiu
žydrynės jos su aukso kibirkštim.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / isą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 12 / Tą akimirką kai jau atrodė teks griūti šalia
vakaro medžio kur paukščiai tarp lapų šlamėjo
išniro žmogus žiponėlį sujuosęs balta virvele –
užsuki nakvynės brolau tiek kelio nuėjęs!