Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 2
* * *
Kaip gyveni?
Kaip kada. Kaip išeina.
Sportuoti pradėjau,
Vaikštau kasdien į baseiną.
Kaip gyveni?
Saulių atsimeni? Numirė.
Miršta visi viens po kito.
Iš eilės, lyg pagal numerį.
Kaip gyveni?
Turiu pinigų, gavau algą.
Nusipirkau avokadų.
Mėsos nebevalgau.
Kaip gyveni?
Dabar švenčiu, geriu vyną.
Aš klausiu, kaip tu gyveni?
Ak taip. Vienišyn vis.
Be pykčio
bjauraus buvau būdo, bet, sako,
kiek suminkštėjau sendamas
nė velnio, nieko aš nesuminkštėjau,
dabar dar piktesnis negu jaunystėje
tik pasenau, daugiau nebėra jėgų
ištisai kumščiais mojuotis
tai ir sėdžiu ant suolelio
nejudėdamas, raminu save
burbu panosėj – visų durnių vis tiek
jau nebespėtum primušti.
Kad jau taip
nusipirkau pūkinę striukę –
nebuvo žiemos
nusipirkau tamsius akinius –
nebuvo vasaros
ką gi, kad jau taip
einu pirkti karsto
Lietuvio mirtis
giltinė
su styrančia
žagrės rankena
Daryba
jei tave gerbia –
vadinasi, esi gerbtinas
jei tave myli –
vadinas, esi mylėtinas
jei tave mini –
vadinas, esi minėtinas
jei tave tarantina –
vadinas, esi tarantinas
jei tau šika ant galvos –
esi šiktinas antinas galvotinas.
Org(anizac)ija
viso pri-
viso kieme:
visokie me-
nininkai
visuome-
ninin-
kai mur-
kia man kur-
kime kar-
tu o ką tu aš
tai ne man
koktu
Mes jį bandėm išgelbėt, o jis ir sako:
Tai ne aš nuėjau ne tuo keliu.
Tai jūs nuėjot ne tuo keliu!
Šamanas
Kai vyrai kariavo, ėjo rungčių, sekė viens kito pėdsakais,
Aš sėdėjau prie laužo ir žiūrėjau į vaikus ir į moteris.
Aš žiūrėjau ir mokiausi. Dabar jau galiu pasakyti:
Visos manosios galios yra iš vaikų ir moterų.
Didžioji Dvasia nelanko karių – o ir ką ji jiems tartų?
Tegul žaidžia. Tegul kaunasi, tegul dalinasi grobį.
Jie žiūri į mišką ir mato visų savo priešų pėdsakus.
Aš žiūriu į upę ir matau, kas mums visiems nutiks.
Visos manosios galios yra iš vaikų ir moterų.
Kaip atsiranda vaikai
jai nuo to norėjimo jau
vinguriuoja srovelė per šlaunį, o jam
nuo statumo net riestas
ohoho, gyvasties!
į du kūnus jau niekaip
nebetelpa.
Eureka
esu per sunkus šitam
lengvam gyvenimui
todėl ir skęstu