Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12

 

Rankovė

 

Parinkęs
eilėraščiui antraštę,
drapana pridengi
kyšantį kriauklą,
apjuosi jį
vienuoliška virve.
Rankovė
arčiausiai mosto.

Akimirkos
skuba į šaltą orą.
Kur bežengtum, –
padėk vakaro maldai.
Vis viena prieisi
artėjančią praeitį,
kupiną giesmę.

Baisybę laiko
praleidai prie upės,
paniręs
į veidrodžio vidų.

 

 

Pobūvis

 

Dievas davė akis,
sako ir nepasako,
kas ten, akių dugne.
Stebiu, kaip mainos spalvos,
kad neužgaučiau akmens.
Dievas davė ilgas kojas,
bet gali jas ir atimti.
Išsidrošiu sau lazdą,
ne bet kokią –
iš vyšnios medžio.
Kad būtų tvirta lyg kaulinė,
kad drūtai
kaip pašėlus kvepėtų.

Aukštumą
supa vėjų pagairė,
užkopęs ant skardžio matau
kitas kyšančias kalvas.

Kiek bevardžių kalnų
Žemaičiuos.

 

 

 Rugpjūčio pirmoji

 

Baugiai raudono saulėtekio rytą
saulė išnyra iš vandens
ir, tarsi pranešusi apie krivūlę,
staiga vėl nugrimzta.
Rugpjūčio pirmoji prasideda
krapnojimu, jis pamažu
išvirsta į vešlią liūtį.
Lietaus galimybė lyg lazda
iš keistai susisukusios
medžio šaknies.
Iš didžio kreivumo daug kas,
kartais atrodo, kad visa:
laikas, toluma, begalybė,
žmogaus slėpinys.

 

 

 Aikštė

 

Ją regėjai
turbūt dar negimęs,
bažnytkaimio aikštę abipus kelio.
Iš šiaurės – lyg indą
trapia sienele.
Chroniško aukščio pastatai –
melsvai papilkėję.
Saulė nubėga tamsiais pakiemiais,
kas priguli jai, pribuvėjai.
Perbėga ir
signataro kapą,
bet negreit, nes kapines gožia
medingi lapuočiai.
Kapai juk nežino,
tik žmonės, –
kas ištiko tą dvarponį
ir signatarą.

Kitados
rašydavai laiškus už upės.
Į didelį dvarą
jaunutei Vienatvei.
Perrašyk juos švariai
iš naujo,
priglobtas ežero ir salos.
Tik palik bažnytkaimio aikštei
bemiegę naktį,
kai vidurnaktis
kyla iš nieko.

Glostai,
glaudi penklinės linijas.
Pamažu įsivyrauja garsai,
supuola į viena.
Sakytum,
praveria sieniaus duris,
lysves ežiuolių.
Liepų terasos kūniškai
putnios –
priesmėlis tik išpurentas.
Prie upokšnio
sandalai prisirenka smėlio.
Boluoja lyg blauzdos
eglinės kolonos –
medyne be galo erdvu.
Ant stalo grafinas
maralo šaknų,
stiklai tam gaise
suartina metų
metus.

Aikštingos
ir nesuvokiamos moterys;
viena lyg atsilieka, kita
kuri šokteli priekin, pasisuka
ratu ir brėžia smėly
punktyrą.

 

 

Juodraštis mėlynu aplanku

 

Grandinė
vientiso medžio.
Kalnas prie upės – gilus.
Atsiklaupk
prieš užmerktas akis,
jos bunda paupio rytą,
nežino kitos dienos.
Atsiklaupk prieš užmerktas akis.

Brautis pro uždarą langą
ir dar prieš stiklus,
prieš nukrintant laikytis ore,
išskėtus rankas,
atmetus atgal kojas,
kaip laivo pirmgalio figūros
senais laikais,
įmanus tik daktaras Francas.

Ką tik aplenkei
juodraštį mėlynu aplanku.
Gatvė iškart ramesnė –
nors aklina.
Tykiai prisnigo medžius,
gęsta žiburiai,
užsibuvę per naktį.
Pritardamos tam gesimui,
sukruta lūpos.

Girdomis nuleistais žodžiais.

 

 

Trumpa istorija

 

Pamažu,
tylomis, iš lėto
ima tamsuoti miško mėlynės
ir pradingsta nuo lauko
lygiai metams.
Ir vakaras štai, vis kitas.
Ir klajojantys amžiais miškai.
Čia, šioje lankoje,
po tamsėjančiais įlankos medžiais
gali nutikti bet kas.
Ir nutinka, – vienu metu
vyksta begalė dalykų.

Vaikštinėji po namus,
jų seniausiai nė šapo,
nė pjuvenos,
o svetainės langai
kupini saulės, lietaus,
vėjo ir šešėlių.
Neregėtai
klajoj
Iš virtuvės sklinda
skrudintos duonos kvapas,
jis vedas tave į sodą
prie plačių sūpuoklių.
Girgždini pašokusias grindų lentas,
atsisėdi ant uslano.
Duris į galinį kambarį,
patį tamsiausią namuos,
veri atsargiai, su baime –
alkovos vėsios,
slaptingai tuščios.
Žiūrėk, ko neatmeni
iš rakandų, mažmožių,
iš patinos ant popierių,
ant sienų.

Vienu metu
aibė skersvėjų,
aibė raupsuotų nuopuolių.
Kolona laukų tamsoje
tebuvo tik akmenys.

 

 

 

Prastai surištas mazgas

 

Nesumoji,
kuriam galui
pavadinimas gręžias priešais.
Greitai skaitytojo čia nebebus.

Kai jachta Tegu
netenka didžiojo stiebo,
o vairą sulaužiusi jūra
teškia ant denio
baltą vandens gūsį,
nepalik surišto mazgo.

Per audrą ir krušą,
per sniego griūtį
vakarojai išplauks ant visados.
Brolį, sūnų ir tėvą
gena rūstybė
iš už horizonto.
Tiltas sudunda griaustiniu,
nuaidi pakrančių sienojais.

Pabūk dar,
gyvybe, pabūk.
Tėviškėja paniuręs peizažas, –
kaip išgyventum be jo.
Tasai nuošalumas
ir pojūtis –
kvapui atgaut.

 

 

 

Nuo Parnidžio kopos

 

Be laiko
nebūtų erdvės, –
kur štapelis, ten
ir kartūnas.

Sėdžiu
kupra į marias
ir žvelgiu tiesiai į jūrą.

 

 

Prie išvažinėto kelio

 

Dieve,
tolybėms nėra lygių.
Šaltai debesuojas ir pūgavoja.
Toks plėšikiškas
krentančiam lapui ruduo.
Tai, ką regi dabar,
turėjo regėtis ir anksčiau.
Nors parėmei smakrą,
lygu vasnoji į visišką tylą,
kone Šiaurės ašigalį.

Paritink
ramybę per šaltį.
Tik neklausk,
kodėl tokia lemtis
skirta būtent tau –
niekas negali to atsakyt.

 

                Saulė leidžias pati per save.