Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 2
* * *
tu bėgai Vilties bėgime
aš bėgau Nevilties bėgime
susitikom ties finišu
Linkiu šimto metų
Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum.
Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta
tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.
Kaip pradingsta be pėdsakų tavo draugai ir priešai,
kaip gimsta ir gyvena toliau tie kiti,
kurie tavęs nepažįsta ir apie tave nė girdėt negirdėję.
Linkiu šimto metų, kad spėtum įsižiūrėti,
kaip pradingsta regėjimas iš tavo akių,
kaip pradingsta girdėjimas iš tavo klausos,
kaip pradingsta gyvybė iš tavo buvimo.
Linkiu tau gyvent šimtą metų –
kad pamatytum, kaip žlunga
visos iki vienos tavo svajonės.
Net ir ta, pati paskutinė –
numirti laiku,
kad viso to neišvystum.
Iš „Paguodos giesmių“
Šeštoji giesmė
visi kažkodėl manė, kad man ištisai sekasi,
kad aš tiesiog laimės kūdikis, keista net
jei ko ir pasiekiau, tai tik darbu, sėkmės čia nė lašo
buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau
būti trim galvom už kitus geresnis,
kad bent pastebėtų
pastebėjo – pradėjo spausti ranką, kalbėti
puošnius žodžius, o už akių
vis labiau nekentė
stengiausi būti jiems geras, kantrus –
jie gi kaip vaikai, nesupranta
net ir tuomet, kai supratau, geriau įsižiūrėjęs,
kad garbingo žaidimo nebus – nes iš tiesų jokie
ne vaikai jie, akys išduoda – jie sẽniai, patyrę,
įgudę, pilni klastos ir metų pagiežos –
tuomet bandžiau būti bent jau mandagus jiems
taip, kai kurie žavėjosi – bet ir tie nesuprato esmės:
aš čia visai ne tam, kad žavėčiau visus savo protu
aš tik noriu pakeisti pasaulį – kad ir vos vos, kad ir
visai nedaug, bet į geresniąją pusę
kiek kartų sakiau sau – nebetversiu, jau nebėra jėgų,
Viešpatie, nebeištversiu to buko įtūžio
negerėja tie žmonės, Viešpatie – kokie buvo, tokie ir liko:
tamsūs, pikti, pavydūs ir godūs
Ir kartą man visgi pasisekė –
kai suklupau, plyšus širdžiai.
Ir Dievas man tarė: ateik, vaikeli,
tu pasiklydai: tiek šviesos, kiek tu išsiilgęs,
būna tik čia, pas mane, Dangaus Karalystėje.
Septintoji giesmė
ji maitina viso rajono kates, neša kasdien
privirusi po kibirą kažkokios pilkos košės, nežinau,
kas ten, panašu į kruopas, bet katėms patinka
buvusi miestelio vaistininkė, mažytė,
pati vos ne katės didumo, purto galvą ir
sako – ja, bliad, otkazyvajus’ ponimat’
čia kaip reikia nugyventi gyvenimą,
kad senatvėje kates nuodytum,
jau tris nunuodijo, svoločiai
aš joms išnešu valgyt, žiūri visi, vaikai šaiposi už
nugaros, miaukia – o vienas priėjo ir paprašė parodyti
uodegą, kurią aš, sako, slepiu, po chalatu
i voobščie – žmonės yra ničtožnyje tvari, sako jinai,
ir katiškai sušnypščia
bet viskas gerai bus – va baltoji, matai, ta paleistuvė,
ta mano sūka blondinka, vėl man du kačiukus
atsivedė, visų neišnuodysit.
Aštuntoji giesmė
galų gale susitvarkė gyvenimą:
viskas dabar savo vietose, nelyg ant
darbastalio: vinys ten, kur vinys, plaktukas
šalia, grąžtas, ant kablio du pjūklai, tvarstis
viršutiniame stalčiuje, apatiniame butelis
vodkos, sielos dezinfekavimui.
galų gale susitvarkė gyvenimą
viskas dabar savo vietose: namas
antai pastatytas, sūnūs ant kojų,
dukrai vestuvės iškeltos, žmona
jau nebe tokia rėksnė kaip kadaise,
spokso į televizorių, žliba jau, ir tyli.
galų gale susitvarkiau gyvenimą –
galvoja jis, žiūrėdamas pro langą
į lapkričio lietų, ar gal atvirkščiai –
tai gyvenimas mane susitvarkė.
bet taip jau mane išmokino, tėvas vis sakė –
prieš išeidamas, sūnau, visada
susitvarkyk darbo stalą.
Pažink save
tobulini save, lavini visaip, mokaisi
naujų daiktų ir jų žodžių, kol vieną dieną
staiga išgirsti: kaip juokingai skamba
tavo balsas, kaip jis netinka prie tavęs
staiga pamatai, kaip tavo galva negrabiai
prilipinta prie kūno, o tavo siela vos vos
besilaiko, vos pirštų galais tavęs įsitvėrusi,
nagus suleidusi iki skausmo, kad nenukristų.
* * *
buvo
tvirtai
įsitikinęs,
kad
gilinasi,
ieško
gelmių
kol
staiga
suprato –
ne,
paprasčiausiai
skęsta.
Ką dar pasakyčiau, kai jau būsiu viską pasakęs
Kai kurie vyrai yra pabaisos.
Kai kurie vyrai yra juokingi.
Kai kurie vyrai yra stiprūs.
Kai kurie vyrai yra geri.
Kai kurios moterys yra pabaisos.
Kai kurios moterys yra juokingos.
Kai kurios moterys yra stiprios.
Kai kurios moterys yra geros.
Visi tie žmonės, tokie jau jie:
pabaisos, juokingi, stiprūs,
geri ir mirtingi. Mirtingi.
Ir tu esi vienas iš jų.