literatūros žurnalas

Ieva Rudžianskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3

Ieva Rudžianskaitė gimė 1985 m. Kaune. 2010 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo katalikų teologijos bakalauro laipsnį, 2017 m. tame pačiame universitete apgynė filosofijos mokslo krypties daktaro disertaciją. Pirmoji eilėraščių publikacija pasirodė 1999 m. „Moksleivio“ žurnale. Vėliau kūryba publikuota „Nemune“, „Poezijos pavasario“, „Atokių stočių“ almanachuose, „Naujojoje Romuvoje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Santaroje“. Išleido mažųjų meditacijų knygą „Be skaičių“, du eilėraščių rinkinius – „Kita“ (2019) ir „Iš gervių“ (2021). Šiuo metu rašo recenzijas, knygų apžvalgas, kurios publikuojamos „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kt. kultūrinėje spaudoje.

 


užtemimas

sakyk ar norėtum kad kas nors tave išstumtų
iš apsibrėžto rato?

atlaidžiai nusišypsotų
nekaltintų dėl užkrečiamų ir neužkrečiamų ligų
tik sprigtu išsiųstų į giliausius atminties brūzgynus
tartum niūrias gyvatvores su čirškiančiais vaikystės žvirbliais

žinau kad nuolat peržiūri visus galimus scenarijaus variantus
bet nerandi nė vieno kuriame džiūgautum
dėl to kad kažkas su palengvėjimu atsikvepia tavęs atsikratęs

įsivaizduok savo laidotuves –
tavo garbei sudaužo milžinišką smėlio laikrodį
ir užberia ne tik tave bet ir procesiją
paskui
kelia taurę pokylyje tačiau niekas nežino –
reikia prasisegti apatinę švarko sagą
nelaikyti rankų kišenėse
nejausti palaimos kai kaulus klibina senatvė

ar kada nors pagalvojai kad esi
pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų
o ratui apsibrėžti pritrūksta kreidos?

kenkėjai graužia kapinių buksmedžius
tik tu
kerojiesi kerojiesi kerojiesi
kol sau užstoji saulę

 


* * *

šviesiai mėlynos properšos
vilioja eiti gilyn į pavasarį
persišaldyti –
tai prasideda nuo kojų:
užgelia sąnarius
ir kaulas primena apie
savąjį lūžį
vėliau nukrečia tarytum kažkas
pritvinkęs pykčio purtytų suėmęs už pečių
vėjyje linguoja
švelnūs kačiukai
lyg bandytų užglostyti
tavo nerimą

 


* * *

tos tujos tokios pačios
kaip ir tada kai manėme kad iš nuobodulio mirsime
paradoksalu – gyvastis prieš pat nosį spragteli pirštais
automobiliui gabenant karstą kuriame guli
į nesaugią ateitį veržęsis kūnas

ar ir dabar jie taip užvertę galvas žiūri į fejerverkus?
negaliu paaiškinti
kad vakarėliai trunka tik akimirką –
laibą pirštą lankstydama Ji užsimano
pasišaukti tarytum siūbuojanti tuja
su kiekvienu vėjo gūsiu
susigrąžinanti aitrų ir gedulingą
savąjį kvapą

 


(ne)pastovumas

šiandien pulsas toks
kad atrodo širdis tuoj perplėš kūno sienas
netvariame popietės miege
tartum kruopščiai iškarpytas miniatiūrines
snaiges gaudau ataidinčius žingsnius
koridorių šviesą net kvapą –

jaučiuosi lyg indas į kurį priberta druskos –
žiupsnis po žiupsnio išsibarstau
nes neįmanoma nesapnuoti
kartą regėto silueto
ar numatyti tą akimirką kada žvilgsnis
atsimuš į plonytę ribą – tokia būna
ledukui aptraukiant balą

mylėjau vis iš naujo
studijavau dangaus mokslus
dūžiai krūtinėje primindavo kaip mes nuolat skylam
kaip tolstam ir nuodų kupina nuojauta
lyg oranžinė pilnatis pakibusi virš neogotikinės bažnyčios bokštų
įkyriai urzgė į ausį: niekada nepakartosi to ką atradai

galbūt galėjau išsipildyti lyg upė
nuplukdyti ledus bet kiekvienas šaltas gabalas teprimintų –
buvai naktis ir diena
dabar teks rinktis
o aš nieko nenoriu
tik susigrąžinti banguojantį širdies plakimą
kaip tą pulsuojančią maitinančiame piene paskendusią vasarą:
kiekviena jos diena – nesuskaičiuojamų gyvenimų pradžia
ir nepamatuojamas netoliese esančio šulinio gylis

 


* * *

nuolat klystu – ne taip linksniuoju ne taip kirčiuoju
neprisijaukinu žodžių – jie blaškosi
lyg beždžionės reikalaujančios riešuto
šnypščia lyg piktos bangos

bet iš tiesų kalbu ne apie tai –
kalbu apie krintančius obuolius ir žmones
apie smilgas glostančias nieką
apie išminčių kuris pasakė:
jei išnirai iš nulio tai į nulį ir grįši, –
susprogdindamas mano tikėjimo balioną
kurį metų metus pūtė juodai vilkintys asmenys

šiek tiek žinoma meluoju –
juk pati mėgau juodą spalvą o balionui nupiešiau akis ir burną
stipriai stipriai apkabinau – pokšt! –
garsas tarytum kas nors būtų skėlęs antausį

trokštu išsprogdinti šią tobulą tvarką –
kiekvieną dieną ji gręžia mano smegenis it grąžtas
todėl tegul krinta mano kūnas ir lūžta mano kaulas
tegul trakšteli medžio šaka ir iš apdegusio sodo išskrenda liepsnelė
tegul blyksi piktžodžiavimas iš sunaikintų bibliotekų
tegul griaudėja nukankintųjų juokas
prieš nuaidint starto šūviui

Ieva Rudžianskaitė. Lankstant žodžių gerves

2022 m. Nr. 4 / Neringa Dangvydė. Kiaukuto nešėja. – Utena: Kamonada, 2021. – 64 p. Knygos dailininkė – Greta Ambrazaitė.

Ieva Rudžianskaitė. Rašymas ir kiti „nušvitimai“

2022 m. Nr. 3 / Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 176 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.

Ieva Rudžianskaitė. Ilgesio akmenukai

2019 m. Nr. 5–6 / Regina Katinaitė-Lumpickienė. Tapuolia pūkas aky. Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 96 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Ieva Rudžianskaitė. Įelektrinto piemens ribų nyksmas

2018 m. Nr. 10 / Tomas Vyšniauskas. Įelektrinto piemens. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 128 p.