Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 4
Pirmas atsiminimas
Raudona –
vandenį dažo saulėlydis
prie lauko virtuvėlės
prasivėręs
atsiminimų šiurkščią vilną
švelnina
triušio baltas pūkas
suverptas
ūkas –
pamiškėj susimezga
takan
kuriuo
gyvybė
paprastai ateina iš minčių.
Gražutės
Kilo vėjas
ir ugnis visa ryjanti
kilo saulė
ir gėrėsi rasos
miško žvėrys riaumojo
ir pėrėsi
pamiškės pirtyje bobutė
Albina amžinatilsį
graužė dūmai
mano mažas akis
ant langelio priepirtėj
briaunotoj su laikraščio skiautėm stiklinėj
spragsėjo žvakigalis
drėgnas vaiko kūnelis
vilkosi flanelės chalatą
su šuniukais
Šunelės krautuvėj pirktą
takeliu takeliu takeliu
pro fermą
Šunelės upely po tilteliu
nardė gražutės
ažužėlė
takeliu takeliu takeliu
pro pirtį
į kūnus švarius
nebegrįžtam.
* * *
Nežinau, ar tai
depresija
senatvė
budizmas –
senelis žiūrėjo į lietų
į tyškantį vandenį
ant viščiukų galvų
ir nieko nedarė
nes viskas
jam buvo gražu.
Perregima
esu tiktai šukė
pro kurią kažkas mato
mažutę
pasaulio dalelę
esu vaizdas tinklainėj
akutėj
širdy
gimdoje
kur, atrodo,
visai nesimato
bet kurioj
kūno kertėj –
jei tik tuo
ką matai
patikėtum
būčiau iškart savimi
perregima
Spalių spalio, arba Lino kančios pasaka
Šiltas spalio rytas:
drėgna rūškana
retoj lapijoj –
valau prieš šalčius langą
mirties ženklus nuo jo –
vakar trenkės balandis –
liko dulkino sparno žymė
medžių reta lapija
ties horizonto riba
atidalija
viršų ir apačią
geltoną ir pilką
šitą pasaulį ir tą
su paukščiu viršūnėje –
ir ateina drėgna rudens rūškana –
paskutinį kartą
šiemet
nuvalysiu langą
ir mirties ženklus nuo jo
kad ir šiltas spalis
kad ir paukštis viršūnėj
o prie šaknų – bãlos
ir gyvatynų pekla
spalis primena lino kančią
kurios iš tikrųjų niekas nebeatsimena –
o kančia ta yra
gelbstinti nuo tamsos –
spaliai subyra į atminties tarpus
ant aukšto
ir šildo
gelbsti pasaka lino kančios –
ties pasaulių riba
švaru –
uždarau šitą langą
Nars ligi vakarą
Šatkauckas vakari
skolina arklį
„nars ligi vakarą“
a tikrumoj gi jau vakaras
gi jau vakarą saula
un arklią pakaušią
apyšviete uodų:
buva arklys kadu:
baltu burnu –
vardu Nečėselys
su žvaigždi kaktaj –
Princas
žylas – Derešius
papiktas taks – Juodis
da būva Tinginėlys
a par Pranelį – Žirgelys:
trys uodai vakarą pusej
nurūka –
tėvas da jaunas
gražus
joja par šytų laukų
a vakaras vejas vejas
a tikrumoj
gi nepaveja
žyla pakaušią –
nigdy nepavys –
katarinką suku suku
tėvas
varganėlius dainuoja ir
joja par laukų.
Santakos
Ugnei
Kol ieškai savęs
bemoliais diezais liejasi
tavo santakų garsas
kurio prisipildai
pripildai ir mus
kol per mansardinius langus
išteka
garsas
nesigilindamas
kuris yra tavo –
kol sprendi
kas esi ir
kas dar bus
mi bemol
ir
re diez –
vienodas dengimas.
* * *
esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,
skruostų raudoniai,
toliai
du saulabroliai
giedrame danguje –
lengviau kartais
lietum apsimest
negu šviest saule –
esu ištisas metų ratas iki tavęs
esi visai kitos dainos žodžiai.