Gvidas Latakas. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 5–6
Tamsa
Sveikas gyvas
jei ką – nenustebk
siunčiu tavo akims
dar vieną eilėraštį –
gal iš šalies pamatysi
kokį virbą reikia ištraukti
iš palaikės karklų tvorelės
nors – vargiai pavyktų kas
virbai taip suaugo susiskliautė
tarpe savęs – net išleido ūglių
(begalinis tas noras gyveniman
kibtis nagais ir šaknelėm)
gyvenk ir kranksėk varne
ant vakarinės tvoros
(tvoros nupintos vien iš spalvų violeto)
vakaras taip ir nebus
atpažintas tamsos
tamsos virš galvos
plastėjime
iš tikrųjų – kas tai? baugumas?
daiktų ir budinkų slinkimas
prieblandos peizaže
nemačiom palengva link ežero
Tamsai už nugaros plastant
į tą pačią pusę
Numestas kibiras
Mirė Basio per lapų kritimą
bambukų lūšnelėj menkoj
(kad nebūtų pervirš saldėsių – pridėsiu –
bambukai – išdžiūvę stuburkauliai
baimingai prilaikė stogą
dengtą bananų stiebais)
gulėjo basas
rankoj laikė lapelį
su paskutiniu trieiliu
susirinko į pagrabą mokiniai
ir vabalai
pirmiausia cikados
svirpliai
vabalai maldininkai
vabalai davatkos
ir vabalai duobkasiai
rėžė kas ką atsiminė
iš meistro eilėraščių
kaplianošio Bašio
Rūpintis
Reik rūpintis
ir nesvarbu kuo rūpinsies –
žuvim šią naktį pagauta – pelėda
tu rūpinkis
užriški mazgelius
kaip šeimininkas liepė –
jie manė mus užkasę
nežinojo kad mes – sėklos
tu rūpinkis
juk nesvarbu kuo rūpinsies
žaliom dėmėm ant nugaros žuvies
nugarkaulio medžiu
nuvalgytu aštrių dantų
tu rūpinkis ir tiek
sujuoski strėnas
kaip šeimininkas liepė
jie buvo mus užkasę
nes nenumanė kad sudygsime
kad mes vaikai margos
žuvies šią naktį pagautos
ir paleistos į žemę –
ten daug vietos
Prisisapnavo
Prisisapnavo man
jog jau širdies nėmaž nebegelia
galvojau tam sapne – na ir namai
namai laimingų sienų
nes čia dainuojama
ak mielasis – nedarykite nuodėmės –
liaukitės skaitęs
jei jau negalite nepradėti
tų prakeiktų knygų
tai bent neužbaikite
užtektų jas tik apžiūrėti
pasverti ant delnų
ieškoti iliustracijų – žemėlapių
pradėt nebent tik pirmą puslapį
ir viską viską išgalvoti
kas bus toliau herojaus mirtį
net meilę net laimingą
pabaigą – prisisapnavo jog širdies
nėmaž nebegelia
Erškėtrožė
Susitiksim kada varnai
Varniuose pripus sprangios
kryžiuočių privirtos šaltienos
susitiksim kada raktų
skylutės apaks nuo svetimų
meilių – nemeilių veizėjimo
susitiksim – manau susitiksim
kada vyskupo lūpos išspaus: gana
daugiau jau nė vieno dvylekio
už amžinatilsio žodį!
susitiksim – greičiausiai ne
nes gyvenimas pralėkė
o aš rašau – plėšau – rašau
miegu po galva padėjęs Milašių
ilgas tas mano miegojimas
ant tavojo kapo rožė
rožė erškėčiuotoji
Mūsų jaunystė
Jie turi
savo nugyventas dienas
parašytas knygas
užtarnautus metus
suręstas gegnes
mes turim savo jaunystę
anie turi numylėtąsias dainas
moteris mergeles
ir pabaigtuvių vainiką
virš stogo kraigo
mes teturim savo jaunystę
jų vakaro šnekos
virsta dienos darbais
medžiai – dūmų juodais tumulais
(o kačigarai pleškina)
mes beturim tik daigus savo
didelį norą – jaunystę!
ji liepia tam kūnui keltis
ir segtis šarvus nusvidintus
lig žvilgesio – savo jaunystę!
Žvirblis ir vanagas
Per haiku skaitymus drugelis numirė
pridenkit žiedu kalijos
dokumentai nukenčia
tačiau eilėraštis laimi
dėl netikslumų
dėl netikėtų vingių
sakykit kaip ten buvo?
eilėraščiai gali išgelbėti gyvastį?
kai vijos priešų karį apnuogintu kardu
suriko jam trieilį maždaug:
štai pakliuvai žvirbleli
nugnybs tave tuoj vanagas
anas tuoj atsakyt sumojo
taip pat eilėraščiu: tikrai žvirbleliui galas
bet ir po jo žydės vėl sakura
o gal kitaip ten buvo pasakyta – nežinau
(jau man valia savam teatre
vardus herojams duoti
įspausti lūpoms žodį išgalvotą)
bet kas tiesa – ne melas: sustabdė mirtį nešusį
iškeltą kardą tas pirmasis – apgręžė ristūną:
mirties akivaizdoj išskelt poeziją
ne bet kas gali
dar reikalingi žemėj šitokie –
tegu gyvena