Julius Keleras. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 2
* * *
pieštukai pilni eilėraščių,
klavišai pilni Mozarto,
drugeliai pilni pievų,
tavo akys pilnos manęs
laiptinės pilnos girtuoklių,
butelių duženų, nuosėdų,
jonvabaliai turbūt birželio,
o patiltės pilnos istorijų
skverai pilni šiukšliadėžių,
sapnai pilni požemio upių,
suskeldėję kiemo suoliukai
pilni bučinių ir širdelių
seni šešėliai – moterų,
pilni brūzgynų ir skersvėjų,
pienių pilni griuvėsiuos,
vyrų, išbėgusių rytui
kur tavo tuščios rieškutės,
saugančios mums šaltinį
dabar, kai taip gerti noris,
be jokių pieštukų ir Mozarto
Ana Karenina nepasirodė
baltas pėstininkas įsimyli
svetimą karalienę traukiniams
prasilenkiant
nuduodam, kad nieko čia
nenutiko – traukiniai nesustojo
ir vos akimirksnį ji šmėkštelėjo lange
šachmatininkai nieko nepastebėjo,
vagone restorane baigės alus,
barmenė pradėjo žiovaut
peleninėse liko sumaigytos nuorūkos
ir isteriškai skersvėjų daužomos
juodos vagonų durys
nuorodos
iš kairės bus negyva gelžkelių atšaka,
paskui sukti per mišką, atsargiai –
kelias duobėtas, kai kur pristigta žvyro,
važiuoti ilgokai, gali užsimiršti,
lyg būtumei senokai numiręs, važiuoti,
kol baigsis miško lipni tamsa
tada mažas tiltelis per upeliuką,
jei važiuosi lapkričio pabaigoje,
dar bus neužšalęs ir galėsi išgirsti
ore sproginėjantį dangų, tada pasuk
dusyk į dešinę ir pamatysi geltoną
namą prie dviejų gluosnių
vyras sustabdo mašiną, išjungia
variklį, švelniai paliečia keleivės alkūnę –
pasėdėkim be garso –
toliau tik kapinės –
reikėjo sukti į kairę
kiemas Savičiaus gatvėje
beveik tuščias balkonas
šarka žiūri – uodegos šešėlis ilgėja
ant ištremtos, kažkieno sudėvėtos
skalbimo mašinos šono –
iš tarpuvartės ją išveš tik rytoj
beveik tuščias balkonas
jei nekreipsim dėmesio į beratį
dviratį, apdžiūvusį alijošių vazone
ir vaikiškas pėdkelnes, pilnas
šlapio sniego
fleita lygiagreti Viešpaties delnui
fleita lygiagreti Viešpaties balsui
nužydėjusiai vyšniai, lygiagreti
tavo kvėpavimui, kuriame kažkada
buvo įmerktos gėlės
lygiagreti vėjo krypčiai, snaigei
šlapiai, dar bevardei,
vėtrungei (iš kur ji?),
visada atgręžtai į Vilnių
lygiagreti siloso bokštui,
kažkur mažame miestelyje
slapta stebinčiam debesis –
jis irgi fleita, tik žiūrinti žemėn
Vilniaus rūkas pro palėpės langą
šešios nulis nulis, dar ne visai prašvitę,
pati gruodžio pradžia: trys kiemsargiai
oranžiniais frakais, sušlavę duženas, CIDO
stačiakampius, sugniuždytas plastiko formas,
galiausiai surenka iš griovos sveikus, išlikusius butelius
keli benamiai reflektuoja veiksmo peripetijas,
ypač pavydžiai stebi stiklo figūras, kraunamas į maišus;
vienas jų, pats vyriausias, atsiremia į apdaužytą
atbrailą, prisėda, sakytumei, graikų teatre laukdamas
Oidipo atomazgos – stebėti, kaip trys kiemsargiai
atlikę misiją, trys odisėjai plaukia tolyn nuo Itakės,
maišais pilnais perlų ir deimantų, artėdami
linkui kiklopų ir fajakų, kur vienam jų – vienam odisėjui,
buvo žadėta Inonės, kad išsigelbės, jei kaspinu apsijuos,
o tada galės nebijoti mirties ir skausmo
kėdė
aš šiandien linkęs pasisveikinti su ja –
ji nedrąsi, kukli, tokia, kuri pavargo
būti draugėje ir liko vienišaut, deja,
nors kita vertus, mato langą
o sningant, spėju, nepabąla, nors
jaučiasi ganėtinai sena – tad dera
pasisveikinti su ja – be lango ji
dar mato žuvytes bei rašomąjį stalą
krepšelį su gėlėm, indaują
su baltais servizais ir galbūt mane,
kuris jai tyliai, atkaltę palietęs,
sako „labas“
* * *
bulvių valgytojai miegamajame
laukia, kol prasiskleis
saulėgrąžos, tada grįš jie
be nerimo į kviečių lauką
o varnos?
bus, matyt, jau nulėkusios
į kitą peizažą –
iš ten mes žiūrėsim ir klausim –
negi nebuvo galima nugyvent
kito, normalesnio gyvenimo
su skalbykle, virykle,
mokesčių knygele, stabiliu
kliento kodu, negi jis
negalėjo reguliariai lankytis
pas LOR ir vedžiotis tenai Gogeno
negi jo nė trupučio nedomino
fiskalinė mokesčių politika
nei politinės partijos
apgailėtina – kaip jis, kuriam
varnos ir saulėtos gėlės
rūpėjo labiau nei valstybės
fundamentas, galėjo
taip ramiai nusispjauti į mus