Greta Ambrazaitė. Širdis. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 12
kas čia? šaukia vaikai, smilium baksnodami
anatominę žmogaus širdį knygos viršelyje
kas čia? jie klausia ir klausia, kol aš tuščia galva
knisuosi saugių atsakymų dykvietėj
tai ne širdutės simbolis ir ne lipdukas per Valentiną
kūnas, mėsos, organiška sistema, mūsų mėsos
jie vėl pakartoja tą klausimą, bet man prieš akis
jau lekia šakalų gauja į senovės Egiptą
kur stovi svarstyklės, matuojančios gėrį ir blogį:
jei širdis sunkesnė už plunksną, sielą sudrasko žvėrys
širdis kieta kaip akmuo, bijo širdis prisiminti
kaip rašo Vergilijus, bet suskamba telefonas
recipientas pabunda iš miego, reikia važiuoti
ar tai neįrodo, kad ne širdis, o protas yra likimas
Siksto koplyčios lubų širdis yra žalias maišas
bet nenaudingas man čia Mikelandželas
o aš negaliu atsiliepti, kad neįskaudinčiau
aš tik bandau nuo savo širdies nukreipti jų pirštą
nes nežinau, kur jis pataikytų
Du garvežiai
D. N.
mano širdis padėk sustabdyt
nesudužo mano širdį
kalbasi du garvežiai
kid zone tv ekrane
vienas mėlynas, kitas rožinis
jie visą laiką važiavo kartu
išmoko būti puikia komanda
atlaikė visokių išbandymų
netikrino, kiek viena serijos minutė
atspindi tikro gyvenimo metų
bet šiandien jųdviejų misija
lėtai artėja prie pabaigos
naktis, galutinė stotis
kur širdys, žinoma, liausis riaumoti
ačiū, kad prašau, padėk
nesudužo sustabdyti
jiems pavyko
Fotografija ir žirklės
latvių poetas Artis Ostups
parašė knygą Fotografija ir žirklės
kokia taikli užmaršties metafora
išties genialus pavadinimas
tokį norėtųsi pasisavinti
kam dar tankini laiką į reliktus
lyg koks pasiklydęs alchemikas
iš žmonių spaudi atvaizdus
viskas, kas buvo, vyksta dabar
nenukeliauja ilgų distancijų
net brangiausius albumus užpusto dulkės
tiesa, Arti, jie nuvertėja
galbūt mes visi seniai įtariam
tik nenorim įgarsinti
kad įamžinti reiškia atsižadėti –
visai ne išsaugoti
o nebeprikelti
Siuvimo fabrikas
įdomu, kaip mano pasiūtos kišenės tarnauja
švedams ar vokiečiams – nešiotojams
apie kurių realumą net nepagalvodavau
jei atvirai – visõs kišenės, nuo pradžios iki galo
nepasiuvau nė karto – kasdien dygsniuodavau
vieną siūlę begalybei skirtingų kišenių
begalybei skirtingų žmonių
visur po truputį – nieko apčiuopiamo
pasaulis yra fragmentiškas
mane supo neklystančios cecho moterys
išvysčiusios greitį, beveik įvykdančios normą
visada pakeliui – į mazgą, į tikslą, į savo svajonę
iš laikinos stotelės – į gražų gyvenimą
jos buvo atlaidžios, ramino – po metų kitų
ir aš sugebėsiu teisingai dygsniuoti
man iš aukščiau patikėtą siūlę
nors iki šiol nežinau, kur ji veda
ir ką mes siuvame – iš kosmoso fabriko
atkeliauja tik formos ir brėžiniai
tačiau dabar man atrodo, kad begalybė
siužetinių linijų, iš kurių nuausta ši medžiaga
dangsto kažką labai konkretaus ir išbaigto
Pamesti drabužiai
ant medžių šakų sodų gatvėje
labai dažnai kabo drabužiai
jie sunoksta per naktį kaip obuoliai
kurių niekas nesiruošia skinti
visi pamesti apatiniai ir kojinės
laukdami šeimininkų atsiveria
pro mūsų akių kampučius išsprūstančioms
atjautos kandims ir pykčio pitbuliams
bet mes neįkyrūs sodininkai
drabužiai laukia bergždžiai
įsimylėjėliai raško kitus vaisius
prostitutės aplanko kaimynus
mūsų gatvėje keičiasi metų laikai
tylos apytakos ratas sukasi tobulai
žiemą perkanda abejingumas
vasarą suryja laisvė
Vienuolika tūkstančių
iš įvairių žemės vietų susirinkau
tikrovės pleištus, pakliuvusius
būtent man ir būtent tą dieną
kiekvieną, kuri susijungė su kita
ir dar su kita, ir dar su kita
į neišardomą pakeleivių vilkstinę
vienuolikos tūkstančių ilgio
maždaug iki šiol
*
nedidelio miesto dydžio
kur visi jau kažkur matyti
kuo labiau atgalios, tuo daugiau manyje
keistuolių, klajoklių ir atsiskyrėlių
kuriems vis nutinka kas nors beprotiško
dabar jie dažniau
miršta nei gimsta
*
miestą užvaldžiusios dienos kaip dienos
veik be jokių skiriamųjų ženklų
neapšviestoj gatvėj jas būtų lengva nutrenkti
bendra tik ši teritorija –
mano kūnas ir mano vardas
o aš be jų niekas
*
o kitame gale stalo
mums pradėjus kalbėtis
prasideda kitas miestas
mano šiandien ir tavo šiandien
su tūkstančiais šešėlių už mūsų
ir tavo miegančiu sargu prie miesto vartų
ir mano pamišėliais
šie namai ši galva man visai prie širdies
praleidau čia visą gyvenimą
per šitiek metų nė karto neišėjau
paskutinę akimirką
prieš peržengdama slenkstį
nuspręsdavau
gramdyti stalą šveisti plytelę
siurbti grindis pilti vandenį į vazonus
nes tvarkiau aš visai ne namus
iš tikrųjų tvarkiau savo galvą
kroviau į juodus maišus išaugtas dalis
šiukšles keičiau į deguonį
dienų dienos tirpdė aštrius kampus
o aš gyvenau laimingai