literatūros žurnalas

Greta Ambrazaitė. Širdis. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12

kas čia? šaukia vaikai, smilium baksnodami
anatominę žmogaus širdį knygos viršelyje

kas čia? jie klausia ir klausia, kol aš tuščia galva
knisuosi saugių atsakymų dykvietėj

tai ne širdutės simbolis ir ne lipdukas per Valentiną
kūnas, mėsos, organiška sistema, mūsų mėsos

jie vėl pakartoja tą klausimą, bet man prieš akis
jau lekia šakalų gauja į senovės Egiptą

kur stovi svarstyklės, matuojančios gėrį ir blogį:
jei širdis sunkesnė už plunksną, sielą sudrasko žvėrys

širdis kieta kaip akmuo, bijo širdis prisiminti
kaip rašo Vergilijus, bet suskamba telefonas

recipientas pabunda iš miego, reikia važiuoti
ar tai neįrodo, kad ne širdis, o protas yra likimas

Siksto koplyčios lubų širdis yra žalias maišas
bet nenaudingas man čia Mikelandželas

o aš negaliu atsiliepti, kad neįskaudinčiau
aš tik bandau nuo savo širdies nukreipti jų pirštą

nes nežinau, kur jis pataikytų

 


Du garvežiai

D. N.

mano širdis         padėk sustabdyt
nesudužo             mano širdį

kalbasi du garvežiai
kid zone tv ekrane

vienas mėlynas, kitas rožinis

jie visą laiką važiavo kartu
išmoko būti puikia komanda
atlaikė visokių išbandymų

netikrino, kiek viena serijos minutė
atspindi tikro gyvenimo metų

bet šiandien jųdviejų misija
lėtai artėja prie pabaigos

naktis, galutinė stotis
kur širdys, žinoma, liausis riaumoti

ačiū, kad              prašau, padėk
nesudužo             sustabdyti

jiems pavyko

 


Fotografija ir žirklės

latvių poetas Artis Ostups
parašė knygą Fotografija ir žirklės

kokia taikli užmaršties metafora
išties genialus pavadinimas
tokį norėtųsi pasisavinti

kam dar tankini laiką į reliktus
lyg koks pasiklydęs alchemikas
iš žmonių spaudi atvaizdus

viskas, kas buvo, vyksta dabar
nenukeliauja ilgų distancijų
net brangiausius albumus užpusto dulkės

tiesa, Arti, jie nuvertėja

galbūt mes visi seniai įtariam
tik nenorim įgarsinti
kad įamžinti reiškia atsižadėti –

visai ne išsaugoti
o nebeprikelti

 


Siuvimo fabrikas

įdomu, kaip mano pasiūtos kišenės tarnauja
švedams ar vokiečiams – nešiotojams
apie kurių realumą net nepagalvodavau

jei atvirai – visõs kišenės, nuo pradžios iki galo
nepasiuvau nė karto – kasdien dygsniuodavau
vieną siūlę begalybei skirtingų kišenių
begalybei skirtingų žmonių

visur po truputį – nieko apčiuopiamo
pasaulis yra fragmentiškas

mane supo neklystančios cecho moterys
išvysčiusios greitį, beveik įvykdančios normą
visada pakeliui – į mazgą, į tikslą, į savo svajonę
iš laikinos stotelės – į gražų gyvenimą

jos buvo atlaidžios, ramino – po metų kitų
ir aš sugebėsiu teisingai dygsniuoti
man iš aukščiau patikėtą siūlę

nors iki šiol nežinau, kur ji veda
ir ką mes siuvame – iš kosmoso fabriko
atkeliauja tik formos ir brėžiniai

tačiau dabar man atrodo, kad begalybė
siužetinių linijų, iš kurių nuausta ši medžiaga
dangsto kažką labai konkretaus ir išbaigto

 


Pamesti drabužiai

ant medžių šakų sodų gatvėje
labai dažnai kabo drabužiai

jie sunoksta per naktį kaip obuoliai
kurių niekas nesiruošia skinti

visi pamesti apatiniai ir kojinės
laukdami šeimininkų atsiveria

pro mūsų akių kampučius išsprūstančioms
atjautos kandims ir pykčio pitbuliams

bet mes neįkyrūs sodininkai
drabužiai laukia bergždžiai

įsimylėjėliai raško kitus vaisius
prostitutės aplanko kaimynus

mūsų gatvėje keičiasi metų laikai
tylos apytakos ratas sukasi tobulai

žiemą perkanda abejingumas
vasarą suryja laisvė

 


Vienuolika tūkstančių

iš įvairių žemės vietų susirinkau
tikrovės pleištus, pakliuvusius
būtent man ir būtent tą dieną

kiekvieną, kuri susijungė su kita
ir dar su kita, ir dar su kita
į neišardomą pakeleivių vilkstinę

vienuolikos tūkstančių ilgio
maždaug iki šiol

 

*

nedidelio miesto dydžio
kur visi jau kažkur matyti

kuo labiau atgalios, tuo daugiau manyje
keistuolių, klajoklių ir atsiskyrėlių
kuriems vis nutinka kas nors beprotiško

dabar jie dažniau
miršta nei gimsta


*

miestą užvaldžiusios dienos kaip dienos
veik be jokių skiriamųjų ženklų
neapšviestoj gatvėj jas būtų lengva nutrenkti

bendra tik ši teritorija –
mano kūnas ir mano vardas
o aš be jų niekas


*

o kitame gale stalo
mums pradėjus kalbėtis
prasideda kitas miestas

mano šiandien ir tavo šiandien
su tūkstančiais šešėlių už mūsų

ir tavo miegančiu sargu prie miesto vartų
ir mano pamišėliais

 

šie namai ši galva man visai prie širdies
praleidau čia visą gyvenimą
per šitiek metų nė karto neišėjau

paskutinę akimirką
prieš peržengdama slenkstį
nuspręsdavau
gramdyti stalą šveisti plytelę
siurbti grindis pilti vandenį į vazonus

nes tvarkiau aš visai ne namus
iš tikrųjų tvarkiau savo galvą
kroviau į juodus maišus išaugtas dalis
šiukšles keičiau į deguonį

dienų dienos tirpdė aštrius kampus
o aš gyvenau laimingai

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Martynas Pumputis. Kelialapis į audringą praeities jūrą

2022 m. Nr. 12 / Greta Ambrazaitė. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Roberto Juarroz. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė / Robertas Juarrozas (1925–1995) – argentiniečių bibliotekologas, dėstytojas, rašytojas, vertėjas, išgarsėjęs ir dėl savitų poezijos rinkinių, leistų vienu pavadinimu – „Vertikalioji poezija“.

Jorge Luis Borges. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė / Lietuvių skaitytojams Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) puikiai žinomas kaip garsus Argentinos prozininkas. Nors pirmiausia rašyti pradėjo poeziją, ir rašė ją visą gyvenimą…

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10 / už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės

Neringa Butnoriūtė. Apgaulingi pokyčiai

2016 m. Nr. 7 / Literatūrinės slinktys 2016: jaunųjų rašytojų kūrybos almanachas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2016.