literatūros žurnalas

Julius Keleras. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 8–9

tada mano pirštai

 

suaižėjęs, nusitrynęs, užmirštas kelias:
kurgi ta perėja į kitus pasaulius

kurgi siaura, jau nematoma įlanka,
pirštų pusiasalis, kur tilpom tik dviese

gal liko kvėpavimo skiautė, bent viena,
nors kreivai sudygsniuota, nors ir juodais rėmeliais

gal liko nukritęs kur tavo žingsnis, trečdalis
tavo šešėlio, ranka klausiamai ant kelio

gal liko kur bučinio drėgnis, suknelės tavo dirželis,
krūtis, išsigandus sargo prožektoriaus (tai buvo tik mėnuo, kvailute)

gal liko kur nors balta kojinaitė tavo,
kurią kaip Viešpaties kūną glaudė tada mano pirštai

 

iš atminties

 

kada nors parsivesiu tave į miestą, kur vis tebedūžta
mus menantys veidrodžiai, kur griuvėsiuos
dar ilsis išsklaidyti, tušti patalai

kur vėtrungės jau nebegirgžda, bet prie sienos
ausį priglaudus išgirstum – aprūdijęs ventiliatorius
užrakintam kažkieno kambary vis dar nenoriai sukas

kur kažkas, susirangęs ant sofos, susisupęs į apklotą,
dar tebežiūri „Limonadinį Džo“ ir juokias, vieną po kito
čiulpdamas barbarisus, tai ne tu, tu grakščiau suriesdavai kojas

kur ant palangės, anapus užuolaidų, snaudžia fikusas,
apsnigtas nuvargusiom dulkėm, stebinčiom plazdenamą
tiulio nuometą, vaizdą už upės, pravertas balkono duris

kur nėra, nebebus manęs, netgi stovinčio čia, paauglystėje,
prie atviro lango, bet aš to taip ir nesužinosiu, tikėdamas,
jog tai tu vis dar palieti kaktą, kai karščiuoju

kada nors parsivesiu tave iš atminties į miestą,
kaip iš prieglaudos kartais pasiima vaiką,
o jis, žiūrėk, ir prigyja

 

skirtinguos puslapiuos

 

skausmo enciklopedijoj mes labai vieniši:
niekas neras mūsų pėdsakų ties jokia,
netgi atversta, raide, ties jokiu juodu atverstu
skaičiumi palaiminimui niekas nelaukia

ties palange, kur niekad nesubrendo jokia,
net mažiausia, sėkla, ties durimis, kurios
niekad taip ir neatsivėrė, ties aprūdijusiu vaikišku
vežimėliu, kur niekad negulėjo tavo išmaitintas kūdikis,

be to, nesu tikras, kad mes tikrai pažįstami:
iš abejonės balse, iš to, kaip užsisegi paskutinę palto sagą,
kaip bučiuoji atsisveikindama, kaip ištrauki savo ranką
ir į ją, kaip apsvaigus parašiutininkė, nusileidžia snaigė,

nesu tikras, kad esam toj pačioj enciklopedijoj,
tam pačiam puslapy, tam pačiam tome, tam pačiam
kambary, toj pačioj scenoj, nekalbant apie krėslus,
kurie kažkada lietėsi drėkstančiais ranktūriais

nesu tikras, kad tai tu atrakini mano duris, palieti kaktą,
kad tai tu naktį atriši mano valtį, norėdama patekt
į mano miegą, kur plazdančios burės užstoja tau veidą,
ir vėl, kaip visad: atsiduriam skirtinguos puslapiuos

 

matyti neužsimerkus

 

reikia išmokti žiūrėti tyloj
į degtukų dėžutę,
kuri neturi sparnų, todėl
niekaip negali pakilti

su bundančiais mudviejų pirštais
ir kristi tolyn, kur nėra nedegios
ateities, ten, kur tik spindi
užmigusi moteris ir užsimerkęs
apžiojęs krūtį jos vaikas,

nė vienas nežino, kaip reikia žiūrėti
į laužą, į liepsną, į mažą, dar neužaugusį
kūną degtukų dėžutės, ant kurios
dar nieko nėra įskaitomai parašyta

 

vasaros pabaiga

 

boružė, žiūrinti į ugnį,
ramiai, nemirksėdama
atlaiko raudoną, skaistų,
vėjuotą jos žvilgsnį

jai jau metas žengti
ant ešafoto, o ji vis dar žvelgia
į liepsną – tarytum paskutinę
akimirką pagaliau įskaitytų apokrifą

tarytum beprotiškai geistų akimirkai
tapti mažyte ugnies moterim,
kuri moka sekmadieniais, miegant visiems,
ant nugaros plaukti nuoga per lietų

kuri moka kalbėti maldas tiems,
kurių nebėra, kurie liko tik spinduliu,
susigėrusiu į jau nebesvetimas
ašaras

tarytum norėtų ta moteris
atsisveikindama pasisupti tamsoj,
užmiršus visai tarpdury
lūkuriuojančią seserį giljotiną

 

tik dėl to

 

1

 

įsimylėjusi vyšnia
gali netekti proto,
todėl kažkam ten reikės budėti,
kol pagaliau pražys

kol varnėnai pritūps
tarpšakiuos, ieškodami
nuotykio, ieškodami
raudonai nušvitusių kupolų tavo

ieškodami vingiuoto liemens
vertikalės, kurią nematomas
gūsis bandys parsigriaut
ant sustingusios žemės

ieškodami pastėrusių tavo šaknų,
skirdusių įšalui gulant gilyn:
ten, kur tamsiuos kambariuos
judviejų niekas negali sutikti

ten, kur tavo raudoni žiedai
pagaliau nebus vieniši, o pernykščiai
kauliukai sudygs ir sunku bus
atskirti, kieno pirmasis ten žiedas

ten, kur jis tave palytės kaip kadais
nugalėtą pasaulį, kuriame tiktai tu
ir tik jis, vyšnia raudona, Ieva, gatvėj
pagimdžius hiacintą, tarp atšalusios nuorūkų saujos

jei suprastum, ką padarei, ką atvėrei,
kokią ietį metei nepažinusiems
meilės, nepažinusiems sielvarto įsčių,
jei suprastum, bausmė būtų žymiai didesnė

 

2

 

tik dėl to ten įjungiam elektros pjūklą,
pjaustyt neklusniems, tave apkabinantiems
pirštams, tik dėl to, mieloji,
mūsų budeliai niekad negali užmigti

tik dėl to mūsų kirviai ten myli tave
tamsoj, myli prieblandoj,
myli netemstant,
mieloji, ten

myli valtyse, kurios kelia
per tirpstančius ežerus,
kruvinom bėga per ižą,
ten nešdami tavo žiedus

seserie vyšnia, tik dėl to
mes apkalam tave erškėčių pastoliais,
tik dėl to sukaustom grandinėm
ir sušeriam tavo kaulus šunims

tik dėl to odą tavo mes sukūrenam,
tavo žiedus išdžiaustom pavėjui,
kol tu vėl įstengsi pražysti
niekam nebesuskaičiuojamą kartą

 

ničnieko apie mane

 

prisistatau pilių ir visose
noriu gyventi, gyvent iškart
visose – be menkiausio pasigailėjimo –
kaip rimbas per skubinamo žirgo nugarą

be baimės kaip vasarą žaidžiančios parke
burnoj čiulpinukas, be nuoskaudos – kaip tavo
„taip“, be kartėlio – kaip „ne“ – nusviestas
kaip pajaco kaukė paskutiniam veiksme ant ramentų

prisistačiau pilių, bet aušra nepakito:
tebebuvo viena, vienintelė, jokių kitų, o lova rytais
vis dar girgždėjo kaip didelis prisukamas žaislas,
kurio kažkada negavau dovanų ir turbūt nebegausiu

vis dar čiulbėjo rytais kaip neišmiegojus lakštingala,
o vieniši, suglamžyti, beveik svetimi mano rūbai ant taburetės,
nekalbant jau apie po stalu tebestovintį virdulį,
kaip ir anksčiau, nepasiekė žvilgtelt nė pro vienos pilies langą

taip ir gyvenau tame kambary, ilgai gyvenau be tavęs
su vienišais savo rūbais, savo svajonėm kada nors pristatyti pilių,
o pilys irgi gyveno, tik kitą, man nežinomą, nepažįstamą, savą gyvenimą,
ničnieko nenujausdamos apie mane

Julius Keleras. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 5–6 / reikia stropiai saugoti širdį –
su metais ji tik šiurkštėja –
o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

„Metų“ anketa. Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1 / Į „Metų“ anketą atsako Vytautas Čepas ir Julius Keleras / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose…

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.