Haroldas Baubinas. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 8–9
Haroldas Baubinas gimė 1992 m., baigė Ukmergės J. Basanavičiaus gimnaziją, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja vaizdo režisūrą. Kūrybos publikuota „Šiaurės Atėnų“, „Nemuno“, „Naujosios Romuvos“, „Literatūros ir meno“, „Pašvaistės“ leidiniuose.
romiajai
tarp alsavimo ir migloto stiklo
tarp susipynusių pirštų ir randuoto šešėlio
įsiterpusi baimės dvasia
stebi mus tamsomis
iš ūkanų karsto mėnulis pakilęs
nušviečia marmuro avį kuri
šią valandą gyvesnė
nei mano akimirkos peiliams apnuogintas kūnas
iš savo kaulų pastatysiu duris
pro kurias į tavo kambarį ateina sapnai
iš plaukų nupinsiu rytinio vėjo vaikus
jie ant sparnų neš pro langą pievos kvapą meduotą
kai laiko pakirstos knygos virs smėliu
nuliesiu tau stiklo paukščius
iš dulkėmis kritusių miestų lipdysiu girdyklas
taip į miego girias malšinti troškulio eis ramybės žvėris
mirties ten nėra ant samanų guolio
naktis išsiskaičiuoja šaltiniais
dangus pilnas šnabždesio
debesėtos
žvaigždėtapirštės romiosios
ugnimi didybės išvarymas
vieną vakarą
sudeginęs visus laikraščius
metraščius kėdes albumus foliantus
elektros laidus kamine
įstrigusius balandžius sniegą
senį Vaniušką bedantį kiemsargį
kuris niekada
man grįžus namo pagiriotam, cigaretės
neduodavo
sudeginęs spintas gėles
vakarykščius pėdsakus cukrinę
lėkštes naminį obuolių vyną
pamenu prieš trejus metus klupinėdamas
sode su dideliu krepšiu keikiausi slysdamas
ant puveną riebių obuoliškų kūnų
dar labiau keikiausi
liedamas vyną iš butelio plona srovele
spjaudamas pro lūpas į tragišką
krucifiksuose perkreiptą dievo snukį
į išduobtą lovą mėnesius nevalytas grindis
sudeginęs savo metus
sielvartingą dėmesio alkį draugus
kurie jau kapuose arba šiaip neatsimena tik
per šventes jei parašo užuojautos laiškus
draiskanas kiekvieno rudenio mėnesio
tamsias sielos lupenas
supuvusių daržovių stiklainius tingulį
kuris apimdavo sukant slidžius dangtelius
sudeginęs miestą požeminius vamzdžius
iki kaulų trylikos pilkapio amžių
liepsnomis
paleidęs visus dirbtinius sodus šlykščias
geometrines alėjas identiškai apgenėtus medžius
visus praeivius cenzūruotas kalbas šiukšlių tvaiką
maitėdas varnus kurie lytais išlesdavo elgetų skruostus
visas sielas kurios išsipūtusiais pilvais katėmis
matėsi galiniame baro kieme kol savininkas
nesėkmingai laižė grotuotus langus ir galiausiai užduso
tą vakarą viską sudeginęs
prisėdau griuvėsiuose
delnu sijojau pelenus
raudojau
devynias savaites nes anksčiau neregėjau
tokių aguonų sultingos žolės kuri
pasiglemžė tuščius kūnus ir nuolaužas
klaidžioju
pamišęs tavęs
išlydęs visus blizgius metalus
krakmolytus raukinius
aukštomis lubomis
rūmus
su žalvario žiedu tarp pirštų
ant kiekvieno kampo
pasiruošęs
suklupti
psychedelisch tanz
čia man vietos nebus
žemė pritvinkusi kraujo
net anapus dirva rūgšti
pagelsta dangus suslėgdamas liepsną
galvos nepadėsiu ant pilko lietaus
išėstų nusvirusių rankų
į vakaro raudą įsipina peleniai plaukai
artipilnės suodžių sulimpa išvargusios akys
paryčiais gatvėse kiemsargiai surenka
užmirštas sielas į plastikinius maišus
kažkur dugne suslėgta ten barška manoji
tik vėjas ūžauja palinkus sutemoms
virš mylimųjų kapų
po atšipusio dalgio ašmenimis suvargęs žmogus
ploja išdžiūvusiom barškančiom rankom
jo klauso vaikai žemėtais drabužiais upės ūkai
įstriži spinduliai nuobodžiai antrą šimtmetį šokantys koplyčios lange
ilgesio pritvinkęs dangus kadaise pavogtos
moterų akys melaginga paguoda ir juodas
naktinis paukščių lietus merkiantis sodą kuriame
visi vaisiai su dantų žymėmis nuodėmingai išspjauti
dievai pilkoje rudens žolėje ar bedieviai užspringę primargintais
raštais ploja suvargęs žmogus jo rankos barška po žeme
danguje ir ant žemės
jūs šokit kaip šoka šviesa čia pat
visos formos kurias pamatysite mirę ateities ūbermensch
pirmapradė ugnis ir aukojami dabarčiai jaučiai molio galvos
išpuoštos herbais prie ornamentuotų stalų peiliais raižančios
upes ir kalnynus
jūs šokit kaip šoka tamsa čia pat
visos formos kurias pamatysit gyvi sulysę
švinu radiacija ar postringavimais užspringę veidai
rytai kai pro bestiklius langus girdėti tik benamių maišelių
čežėjimas kortos vynas ir pilnas būgnelis su šešiais šoviniais
kuris visad užsikerta paskutinę sekundę
jūs šokit kaip šoka šešėliai nėra
grynos šviesos kaip ir degtinės be nuosėdų nei
tamsos kuri paslėptų nuo sunkių vienatvės ar nuobodulio
žingsnių laiptais aukštyn iki pat mirties guolio iki
pačių pašaknų juodų sugedusių plaučių mazochistiško
transo nustekentos širdies kol tave sulanksto pusiau ir
meta pro langą
taip
vieną rytą pabudęs be jėgų
maudžiančia nugara siūbavau
klausydamas šiukšliavežės gaudesio
jie ploja po žeme danguje ir ant žemės