Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 4

grimzdimas 2

               vanduo plauna smėlį iš po padų

– – – – – – – – – – – – – –

  – – – – – – – – – – – –

    – – – – – – – – – –

     – – – – – – – –

       – – – – – –

         – – – –

           – –

       –

           –

–

               –

iš burnos išneria dylančio mėnulio kajakas
jame sėdi vaikas degančia gerkle
kurį maitinau savo sapnais
į jūrą tįsta raudona seilė
– šventas
              yra
                           nesvarumas
                           (po vandeniu)
                           šventi
               yra
sausi pagaliai

 

2014 08 05, Kunigiškės

 

 

tu mano kokainas

 

kūnas turi atsiduoti ilgesiu, vos nuspėjamu liūdesiu, kai tavęs šniaukšteliu – – – palengva vystantis, senstantis kūnas yra gražus: krūtis, virstanti į va ˜ rpą, ir susibėgančios raukšlės ant kaklo, ties akimis – tai deltos, į kurias traukia puotauti ir mirti paukščiai. kai tavęs šniaukšteliu, aistros peiliai akių ežeruos vaikosi raibulius ir mailių, o vyrai inkšdami žeberklauja blakstienų melduose. jie man pavydi. moteris turi kvepėti ką tik nulyta žeme, rupūže, tekančiu vandeniu, varle, driežu, gyvate – – –

tavo paslėpsnių lūpos susiskliaudusios it sparnai šikšnosparnio, kurs rymo tarp gegnių, kregždės lizdas kraige, baikštus drugys, suglaudęs sparnus ties pravertu langu temstant. uždengiu drugį delnu. lipšni yra tamsa. tavo spenelių medetkos žiūri į saulę. šviesa akina, nuneria odą, o tamsa užsiūna praeitį, gėdą, dieną ir ežerus. saldus alpulys, svaigus silpnumas. krankliai suka ratus virš mūsų kūnų, jais skruzdės vaikščioja it vynas, kai tavęs ragauju. it vilkelis sukas pasaulis – – –

galop įtraukiu tave, einančią palaidais plaukais takeliu per aguonom kruviną lauką, iki plaučių, iki alsuojančios žemės dugno.

 

2012 10 01 – 2014 09 

 

 

sėdėjau kambary susiėmęs už galvos
ir spoksojau į nugenėtą liepą

 

tą rudenį, išsyk sugedo televizorius, muzikinis centras, iškalė visi įmanomi saugikliai, sergėję nuo perkrovų, išbėgo mašinos vairo stiprintuvo ir aušinimo skysčiai, akvariume išdvėsė žuvys. tą rudenį, išsyk. net vėžiukai, parsivežti iš ežero. stepinį vėžlį buvom spėję atiduoti į gamtininkų stotį. skilo akinių stiklai ir rėmai. nudžiūvo raudonasis lazdynas tą rudenį. per pir mąsias šalnas rado bičiulį, prišalusį prie šaligatvio (šuo buvo užgulęs krūtinę, tad liko gyvas). prakiuro vandentiekio vamzdžiai, kaimynai nespėjo susiręsti laivo. Nojus, seniai prasipylęs, už parduotuvės laiko mišias – sukinėjas su butelio monstrancija laukdamas kažkokio ženklo. lūžo visi įmanomi amortizatoriai, smūgiai dabar aštrūs, nusikandau liežuvį. nebylėjau ir debilėjau tą rudenį – – –

tą rudenį net ėmiau žiūrėti į žvaigždes, į kaimynų langus, atidžiau į etiketes parduotuvėse, ar ten nėra užrašyta, kas tai paaiškintų. klaikus yra nesvarumas, kai pilvu į viršų iškyla (it vaikystės Nevėžyje žuvys paleidus melasą) didžioji dalis tavo pasaulio, kuris, manei, tave saugojo. ramu dabar, kai taip tuščia. atsiguliau ir pailsėjau.

 

2010 11 13 – 2014 11

 

 

akmenų piemuo

                     akmenų popiežiui Donatui Petrošiui

I

mano širdis – iš durpyno išluptas kelmas. švyti tamsoj. žinia, švyti praeitis, bakterijos, mirusieji. todėl šis pasaulis šviesus, netgi akina – – –
po šaknimis įsitaisius kiaunė su dviem jaunikliais – spitrija į ryto ryškalus, į ryškėjantį grobį. iš įpratimo.

 

II

iš mano dubenkaulio ėdė banda sulaukėjusių karvių, kurios atklydo iš tyrų, iš mano vaikystės. prie jo puotavo krankliai ir lingės. pritūpdavo gurkštelt pralėkdamos kielės. švariai išliežė sužeistas vilkas. glaustės it pamestas kačiukas. galop, vakarėjant, dubenkauly vaikai nusiplovė kojas ir griuvo miegot. visi sotūs. miegas saldus. aš tuščias, perpučiamas, žiūriu į visa tai iš šono.

III

dabar esu virtęs dūmu, migla, rūku. esu piemuo akmenų, kurie iškišę iš pievos galvas stebi kiekvieną judesį, stebi – ar nesusimausiu. ganau kastuvu. tik nesužiūrėk. antai per 2014-ųjų Velykas, tik nusisukau koja užspausti kurmiarausio, akmenys kibo vaikytis vištas ir ryti užspeitę, spjaudė kaulus į kampą it lėbaujantys romėnai. neturėdamas kur dėtis įsmeigiau akis į horizontą. horizontas irgi yra kampas.

IIII

įkandin obelys ėmė šokinėti, purtyti galvas, lakstyti, ištraukusios šaknis iš molio, rėkė žiūrėdamos miško pusėn: nachuj, užtenka. apleidžiam sodus, grįšim ten, iš kur išėjom, apsipiskit, šiemet mes nežydėsim, sulčių spaudėjai iš tuščio į kiaurą. kam jums mūsų vaikai? kam jums jūsų vaikai? skaldot vieni kitiems galvas. išgraužkit ir pasikarkit. šakas ištiesim.  

kuliamosios, plūgai, akėčios, drapakai, pagauti tokio gūsio, nusikratę rūdis kibo dulkinti iš miesto pasigrožėti gamta atvažiavusių ponių su karoliais, poetesų ir poetierių iš poezijos festivalių – – –

o kurmiai pavymui spjaudėsi krauju, spjaudė į saulę iš kurmiarausių šachtų: nepakeliama žemės trauka, nepakeliama žemės lengvybė, nepakeliamas jos ir spaudimas. nudažysim viską raudonai – – –

širdis, dubenkauliai, rūkas, paukščiai etc. – yra poezija, patys didžiausi niekai. patys matot – svarbiausia ganyti akmenis – – –

 

2014 04 02 – 05 18

 

 

dugnas

 

visad nardžiau palei dugną
(nuo pat vaikystės)
atviromis akimis
plevendavo vandenžolių liepsnos
lieždavo laiko pjudomą mano kūną
vėžiai laukdavo kasdienės vakarinės maitos
tebelaukia – – –

raudonom akim žiūrėjau į pasaulį
kruvinas atrodė jo veidas

o dabar vaikštau dugnu
tos pačios, tik išdžiūvusios upės
kuri plukdė skenduolius, karštį, švelnumą:

antai: padanga, pagaikštis, akmuo
žmogaus kaulas
nespėtas perkelti į kitą krantą
(bandė grįžti namo, bėgti ar šoko iš valties?)
peilis, tuščias butelis
(ar čia tik ne grumtynių žymės?)
valties griaučiai
(ant borto – savininko žyma – lyg ir buvus Charono)
pustomas smėlis
suskirdusi žemės oda – – –

toks tas XXI a. peizažas – – –

prisėdu
delne ratu suku tris akmenis
nesijaučiu esąs pasiklydęs

mano
             tas
                          kaulas

 

2014 11 28