Stasys Stacevičius. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 4
* * *
Retai
dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm,
ir tom akimirkomis
pragiedrėdavai.
Imdavai kekėmis,
kartais į naktį
žiūrėdavai
tartum į didelę vynuogę.
Dar neprinoko.
Kas bus, kai prinoks?
Sakinio pabaigoj
vietoj taško liks vynuogė,
ir pasibaigs
mano atsiminimai.
Taip,
vynuogių spalvą
įgaudavo naktys,
ateidavo patys ryškiausi sapnai,
lyg pažįstami
ar nepažįstami žmonės.
Vieni geidė vyno,
kiti tik vandens
Kai kurie
pypkę kimšdavo labai rimtai,
lyg jinai būtų prietaisas, kuris išgelbės
pasaulį
ar bent jo gražiausią dalelę.
Kiti
cigaretę užtraukdavo taip,
lyg pradžia jos
toli nuo šio laiko rusentų.
Pakvipdavo dūmai
nelyg smilkalai,
pagaminti iš mirusių vynuogienojų.
Kalbėdavomės:
ar žmogaus atmintis
yra rojus,
ar pragaras,
ar vynuogynai?
Labai dideli,
svetimi,
ypač žiemą.
Šaltokos atrodė,
atšilo paskui
anos vynuogės,
kurias prieš pat mamos mirtį
suspėjau atnešti jai.
Kekė spindėjo.
(Retai dėl mamos
aš pravirkdavau vynuogėm,
ir tom akimirkom ji pasakydavo,
kad vynuogės jai ir man
gal per brangios.)
Dabar
kaip nakty,
kai dviejų burnose
paskutinįsyk santuokoj
valgomos vynuogės.
Gyvos ir spindinčios
kaip nežinia,
nesuvokiamos
vienio ir laiko dalelės.
Norėtume daug
viens kitam pasakyt,
bet nuryjam su vynuogėm
likusias ištarmes.
Jeigu nemirsiu vėliau už tave
ar staiga,
gal prieš pabaigą
kekę atneštum?
Jeigu ne iš meilės,
tai bent iš žinojimo,
kaip dėl manęs nepravirkdavai vynuogėm
iš Viešpaties vynuogynų.
* * *
Retkarčiais verkei. Prieš mano valią
skruostais naktį ėjo slaptos žinios,
daugsyk tirpo ašarų maišeliuos
Skorpiono ir kiti žvaigždynai.
Sentimentai tirpo, laiko vertės
ir bičiuliai, mus laimingus matę.
Ko turėčiau tartum vaikas verkti?
Kad kaip vaikas – po daugybės metų?
Vėl sapnuoju šiltą mūsų žiemą,
Biblijas be Abelių ir Kainų.
Tu, ne sapnininką pasiėmus,
pamatai, kiek daug jų laiko kainoj.
Ten du horoskopai susimaišo,
keičiasi galbūt velionių valios,
giminės archyvų pilnas maišas,
išsisklaido ašarų maišeliuos.
Ten ištirpsta šiltas mano vardas,
angelo ženklai ir kipšo darbas.
Ašaros dabar gal pilnavertės –
visas nepilnų namų sidabras.
Virš jų tuščia Skorpiono širdžiai
dieną naktį. Ožiaragis žino,
ko turėčiau verkti. Kad ištirpo
ašarų maišeliuos du žvaigždynai.
* * *
Gražiausia esi,
kai prie jūros randi
akmenukų,
kurie turi skylę į saulę.
Kiaurymę
į užmarštį ar į mane.
Tą akimirką
gal skaidriomis bangomis
per kraštovaizdį
tavo plaukai nubanguoja,
atšyla ruduo,
tampame gražesni.
Neapskundžiama tampa
visa praeitis,
artimi – gyvesni,
realesnės jų vėlės.
Paaiškini:
jeigu prie jūros radai
akmenuką, kurį ji prakiurdė,
tai reikia
per jį pažiūrėt,
sugalvot gražų norą.
Randu akmenuką,
kurio skylėje
nepažįstami žmonės po saule juoduoja,
o kito
kiaurymėje tu pradingsti
visam likusiam laikui
iš mano gyvenimo.
Trečio akmens
dailioje skylėjenelyg moterys
persirengia kelios bangos.
Aš noriu,
kad daug metų tęstųs „dabar“
ir, žiūrėdamas
pro akmenėlio kiaurymę,
išmokčiau
daugybę kalbų, šokių, pasakų,
tapčiau stiprus
ir turėčiau daug laiko.
Bet dar labiau noriu,
kad mums ir be to
visad būtų gerai,
niekados negalvočiau:
o kas mums iš mūsų?
Kodėl,
slaptomis
bangomis virsdama,
neišsenka vienatvė?
Kas tiems akmenėliams –
gerai ar blogai?
Ko norėjai pati,
kada pro akmenukų
kiaurymes
gal prieš laiko kryptį
žiūrėjai?
Sakei:
išsipildys anksčiau ar vėliau
sugalvoti,
pažvelgus pro jų skyles, norai.
„Anksčiau“
reiškia, kad neturėjau tavęs,
o „vėliau“
reiškia, kad niekada neturėsiu,
tačiau išsipildys
anksčiau ar vėliau?
Užsnigti laukai
lyg slapti nuodėmklausiai
akmenėlio
kiaurymėj baltuoja.