Algimantas Mikuta. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 5–6
Upė prie namų
Ilgainiui upė priartėja prie namų
ir laižo pamažu numintą slenkstį.
Gražu pakrantėje, bet naktį neramu,
už lango šniokščiant vandeniui, gyventi.
Teks vėl ropot į kalnus, nuo kurių
be baimės bėgom saulei nusilenkti.
Gyvenimas tarp upės plūdurų
tik mirksnį panašus į linksmą šventę.
Drėgmė į kaulus lenda, ajerais
apauga visos pastangos ir viltys.
Virš upės skrenda antys vakarais,
nebeįstengdamos aukščiau pakilti.
Pelynų ožys
Praėjo šitiek metų
kai sumedžiojau stepių ožį,
kuris pelynais mito
ir atsidavė pelynais.
Jo skonis liko gerklėje.
Vos pamenu kazachą,
išdarinėjusį skerdieną,
atrodo, raišą senį.
Tik pamanykit,
skonio atmintis
daug atsparesnė
už regėtą vaizdą.
* * *
Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,
kaip baltos skraistės ant juodų šakų,
kaip gąsdinančios peršalimo ligos,
pasidygėjimas gyvenimu sunkiu.
Stebėtina, tačiau trauka nedingo
nuklysti ten, kur niekad nebuvai.
Akių dugne dar plaukioja viltingai
žvejų valtelės, jūriniai laivai.
Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, –
taip sakantys meluoja įžūliai.
Kartojasi tėvynė ir peizažas,
nesikartoja kliūtys ir keliai.
O pajuoka keleiviams ir klajūnams
tik iš pavydo ledjūrio lokiams,
iš pykčio dykumoms ir jūroms,
pražuvusiems tolybėse vaikams.
Žuvies pyragaičiai
Miestely prie jūros gyveno našlė
ir kepė žuvies pyragaičius
su jūros druska, su jūros žolėm,
maitino kates ir našlaičius.
Našlaičiai ir katės kvepėjo žuvim,
žuvim nekvepėjo tik damos,
kurios gulinėjo po kopų pušim
ir laukė naujos melodramos.
Žygiavo orkestras didžiąja gatve,
žavėjo kates ir našlaičius,
jie sekė iš paskos, pamiršę save,
skriaudas ir žuvies pyragaičius.
Užklydęs ir aš į miestelį buvau,
sugundė našlės pyragaitis,
per pirmą naktelę žuvim pradvisau
kaip katinas koks ar našlaitis.
Tamsa durpyno
Žinok, mieloji, kad mane augino
smėlėta gatvė, patvorys nykus,
o einantys po darbo iš durpyno
man laidė nesuprantamus juokus.
Nenubyrėjo smėlis ligi šiolei,
taurius žodžius juokeliais iškraipau,
norėčiau žavesį išreikšt gražuolei,
bet kažkodėl iš jos pasišaipau.
Norėčiau jai ištiesti baltą gėlę,
tačiau žiūriu, kad rankoje usnis.
Bandau pasekti linksmą pasakėlę,
bet ir joje juoduoja puvinys.
Matyt, tamsa, atsklidus iš durpyno,
many nusėdo, virto vien dumblais.
Seniai durpyne durpes iškabino
ir apsodino kvepiančiais šilais.
* * *
Ir priskris į mus lengvų minčių
kaip į ledjūrio pakrantę paukščių.
Ir sutūps ant proto pakraščių,
džiaugsis ir klegės, ilgėsis aukščio.
Akmenuotos uolos neilgai
perinčioms mintims atstos tėvynę,
kol apsunks sulėkusių pulkai,
kol išjudins juos naujai užgimę.
Taip ir laksto mintys, šąlant jos
mus kaip susitarusios palieka,
kildamos nuo stingstančios uolos,
kažkodėl ne klykauja, o gieda.
Be Ezopo
Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.
Neina ir žodžių prekyba,
neima jauko pūgžlys.
Gauna ne grašį, o griūšę
prekijas tiesiai į kaktą,
kaip be Ezopo paaiškint,
kas sukčius, o kas žioplys.
Gerai, kad nėjai išvarytas,
kad nelabai užpykai.
Ką ten kalbėjai, Ezopai,
apie vynuoges ir lapes?