Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 7
Styginių koncertas Šv. Jonų bažnyčioj
Sniegenų išpranašauta
vasario pūga verčiasi tumulais.
Bažnyčioj šilta, šviečia sietynai.
Styginiai gaudžia
lyg koks dūzgiančių bičių spiečius.
Storai zvimbia violončelė
tarsi peržiemojus kamanė.
Paskliautėj, ant atbrailų susėdę angeliukai
liovėsi mataruoti putliom savo kojom.
Stebuklingoji tamsiaveidė Madona,
kadaise parvežta iš Italijos,
veržias iš savo nišos.
Tyli rūstūs bažnyčios tėvai kiaurom akim.
Net bažnyčios pelė sustingus prie zakristijos durų.
Tik uolūs Evangelijos skelbėjai,
pakylėti ant kolonų, nepakelia žvilgsnio
nuo apdulkėjusių savo knygų
su nesuprantamais rašmenimis.
Žydinčios bulvės
Mano senelis turėjo dvylika margų.
Tėvas – šešis hektarus.
Man augant teliko
šešiasdešimt arų.
Grasino ir tuos apkarpyti:
kam tas sodas, dvi kūdros, didelis kiemas…
Šeštadienį ten prismaigstydavau stiklo šukių,
stypčiodavau basa užrištom akim,
kad sekmadienį nereiktų eiti išpažinties
į Šilavoto bažnyčią.
Nuodėmių neturėjau:
tėvelių klausiau, broliuko neskriaudžiau,
negražiai nekalbėjau, pas svetimus nesivalkiojau.
Į tas šukes nė karto neįsidūriau.
Tėvas suarė kiemą,
krykles už tvarto iškirto,
išpjovė aukštaūges vyšnias.
Kur pažvelgsi – žydėjo bulvės.
Net po seklyčios langais!
Drumzlinas naminės upelis,
nuvingiavęs per ilgąjį suolą,
degė melzgana liepsna,
kaip tos žydinčios bulvės.
Raugės
Už jūrelių, už marelių kūkalis žydėjo
Apie rauges nieko mes nežinojom.
Gal Šilavoto klebonas minėjo savo pamoksle.
Močiutė, grįžusi iš bažnyčios,
liepė iš rūsio išnešti pernykščių kopūstų statinę,
pradvisusią kailio raugu.
Rugiuose violetiniai švietė kūkaliai,
drugių ir kamanių viliokai.
Sėklų – nė į burną! Nuodas!
Po karo mama tom rauplėtom sėklom
skalbdavo: putojo lyg tikras šarmelis,
tarpupirščių negriaužė kaip pelenai.
Išrinkite rauges, suriškit į pėdelius ir sudeginkit.
Nebėra nei ko rinkti, nei deginti –
pesticidai išdegino.
Likusi žiedo formulė lotyniškom raidėm.
Ir toji mergaitė su kūkalių vainiku –
straksi vingiuotu takeliu
per kolchozo rugius karvės perkelti.
Rytų pasaka
Ganau viščiukus.
Pereklė, pririšta prie vyšnaitės palangėj,
mėgina atmegzti raištį, tampo snapu,
kvaksi piktai kaip sena bambeklė.
Skaitau Rytų pasakas:
dykuma, hienos, šakalai,
smailūs minaretų bokštai, rūmai, teška fontanai,
liauna princesė vos paneša savo auksą,
juodos akys pro tankų vualį…
Žvarbu. Saulė nuklydus į pašilę.
Viščiukai pabirę tarp žydinčių pienių.
Kar, kar, – sukrankiu kaip varna,
viščiukai neria po vištos sparnu,
pereklė žiūri į dangų pakreipusi galvą.
Valandėlę tylu.
…Grobikai princesę gabena palankinu,
kiauksi šakalai, kvatojasi hienos,
žybsi kinžalai, raudonos feskos, turbanai,
riestanosiai sandalai, dulkės…
Višta su savo pulku
purtos mamos daigyne.
Trinkteli priemenės durys, riksmas:
Žiūrėk savo krašto!
Kareivėliai
Nuo ankstyvo pavasario
mūsų sodybą užplūdę kareivėliai.
Būriuojasi patvory, palei beržą.
Susimetę krūvon lyg ir tariasi,
kiti pasklidę, dar kiti traukia vora.
Ryškūs raudoni durtiniai
su juodom apskritom dėmėm.
Atrodo taikūs, nieko nežaloja, negadina.
Raudonuoja lyg kaimynei pabirusios uogos.
Kai einu takeliu, jie traukias į šalį,
pajudinu šakele, nustebę pažyra
ir vėl netrukus susiburia.
Vieną stovyklą radau
palei pirkios pamatą, kitą – pakluonėj.
Matyt, įsikurs ilgam.
* * *
Gimę sodams žydint greitai nužydi.
Bet ilgai ir gražiai sensta,
kaip ta mano kaimynė,
amžių nugyvenusi be radijo ir šaldytuvo.
Maistą laikė pintinėj,
virve nuleisdavo į rūsį
po kamara.
Juodos vištelės,
nakčiai suskrisdavo į beržą palangėj,
slapčia išperėdavo būrį viščiukų.
Rusvų mažučių kiaušinių
mums atnešdavo per Velykas.
Griežlė
Kreks kreks, kreks kreks, –
nuo gegužės iki liepos vidurio.
Ilgakaklė pievų vištelė, greitakojė bėgikė,
kilpoja tarp ožrožių, siūruojančio varpučio.
Padaiguota tūno dilgyne.
Tokia pat slapukė kaip dailininkė G. D.
Kaip ji perskrenda dykumą, jūras –
tuos tūkstančius mylių iš Afrikos.
(Strindbergas tikino: Alpes pereina pėsčia.)
Kaip išvengia elektros, telegrafo stulpų
pažeme lėkdama.
Kaip suranda mūsų kaimelį tarp girių
ir tą Akstino pievą, kurios nieks nešienauja.
Mano kaimynes ji varo iš proto:
Kreksi po langais kiaurą naktį, kaip užsukta.
Ir tu pati – girgždėlė, ragana,
savo dziedų be laiko in kapus nuvarei.
Čia griežlys plunksnom brauko.
Argi? Kū cia supaisysi…
Pelkių karalienė
Užtikau raiste,
švietė iš tolo – aukštas stiebas
geltonais žiedais, kamanėm aplipęs.
Rausvos žiedų lūpos viliojo:
iš vidurio iškrapštyk žalią žirnį,
palengva sukramtyk.
Kai galva apsisuks –
ateitį savo regėsi,
svetima kalba liežuvis bylos…
Pedicularis – užrašė Linėjus
savo knygoj „Systema naturae“.
Karaliaus Karlo skeptras –
pervardino botanikas Rudbekas.
Karlo XII garbei – už pergalę prie Narvos.
To Karolio kariuomenė
nusiaubė Kėdainius, Kauną ir Vilnių…
Mūsų botanikams – karališkoji glindė.
Dzūkėms – utėlinė.
Puodus prisvirdavom, galvų prausėm,
gerai nog musių, jei gyvatę
raiste spalgenaujant užmynei…
Japoniškas sodelis
Lyg pro rūką tas Antakalnio priemiestis:
smėlėtas kelias, karietos, dulka vežimai,
žalia vila su baltom langinėm,
pjaustinėti stogo, staktų apvadai.
Langai atidaryti, plaikstosi užuolaidos.
Žodžių nuotrupos, juokas, klavesino garsai,
didelis sodas, rožynas,
gurga šaltinis…
Dabar čia grūdasi aukšti daugiabučiai,
niūrūs, tamsiais stiklais, lyg be gyvybės.
Prie gelžbetoninės sienos,
nunciatūros pašonėje prigludęs,
pakopomis leidžias japoniškas sodelis
su Tyros Širdies šaltiniu,
net per speigą almančiu.
Strazdas raško šermukšnio uogas,
dvi merginos ravi samanėles –
skabo kaip gervės želmenis.
Ilgakočiu bambukiniu kaušeliu
pasisemiu šaltinio vandens.
Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.