literatūros žurnalas

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11

Penkiametis būrų Sizifas

 

Pavalkai branktai pančiai ratai apynasriai –
ištisa agrarinės sanklodos išklotinė
nuo Donelaičio iki Granausko Iki pranešimo
Vegos žvaigždynui kad išlikome
dar gyvename ir tuo didžiai nusipelnėm

Kam? Ir kuo? Klampiai bejėgiškas įniršis
plėšo plunksnas plėkus parlamentų leistas privilegijas
plėvę gaubiančią nuo gimties lig paskutinio atodūsio
kad išvystum priešmirt dvasią toli plevenančią

virš vandenų kaip dar prieš didžiąsias paskandas
Ne filosofų o Jokūbo ir Izaoko Dievas?
Arba kažkas liggal nesuvokiama kam nė žodžių
Žemės kalbose nerasta?

Rogučių gakta pakalnėj trenkias į akmenį
Nusileidimas svaigus tačiau trunka tiktai akimirksnį
Ir vėl į kalną berniuk!
Kamiu tik vėliau teks perskaityt
Nors nieko naujo jame ko pats nebūtum žinojęs

 


Ką man papasakojo apie filmą arklys tą vakarą kurio nėra kokie trys šimtai metų

Bet būta – klapt – čia pasaga Žarėnuose –
paklapt – Ir kas svarbiausia? Siužetas?
Kompozicija? Ar tas arklys? Juk ne
Biliūno klausimas? Nušaut jo nereikės?

Nes jis pavargęs Medinio dvaro salėj
Dabar skylė toj sienoj Be metafizikos
Tiesiog skylė – paklapt – kaip smilkiny

Po darbo prakaituoti jojam Teisybės vykdyti
kaip ekrane? Kame erotika?
Tiesiog pagirdyt ir paleist ganytis – klapt –
su draugais kurių taip pat nebėr

Ir gera jot kaip ekrane – Kai nenuskalęs –
čia taip arklys man sako – kai dar jaunas
erotika tiesiog visur Kaip pievoje
klapt – Vyžlaukyje Darkart – klapt

 


Pastabos perskaičius vokiškąjį „Metų“ leidimą

Prūsiškoji pilka – ne tokia ji sunki kaip manoma
ir kraštovaizdžio gilumoj kažkas lyg lėtai bet skleidžiasi
Pakylėti aukščiau kaip norėtų garbusis pastorius
linkui dangiškos tolumoj ir visiems pravertos žydrynės
sunkiai sektųs – žmonių gramzdintų figūros Stogai šiaudiniai
lėkšti – kur čerpių sveikas raudonis? Plytų netikras auksas?
Tarpu žmonių aure – pamišęs varnų medžiotojas! Plyšta vamzdis Trobas
sukiužusias liepsnos glemžia! Ir iškreipti veidai!
Siaubas o kartu džiaugsmas kai šoky ugnies ekstatiškam
keičias viskas ir mainosi Arba – kloja laukus sniegai
Saulė raudona lupasi Vienišas toks kranklys
ir žmogus po juo mažas

P. Bruegel

 


Prova Pričkaus su Kantu

– Laikai buvo epiniai kaip kiekvieni laikai
ir kaipo visais laikais ieškojo žmonės teisybės…
Tačiau Herr Doktor žvaigždė kur žiba aukštai pakibus
nebūtinai juk many dorovės dėsnį įžiebia
Ant tenka regėt dažnai – pagedus mūsų gadynė
ašaras siratų pamynus šaipos į delną
Mokyti lygiai biedni nuo Dievo bėga tikt bėga
ir į paveikslus krutančius vėpsodami kvaišta
Apjakėliams pinigai ir valdžia suvokimo galią gaišina…
– Kaip jau minėjote Mylista – iš kreivo žmonijos medžio
niekaip dar tiesaus daikto padaryt nesigauna
Ir baigiant – grynasis protas Herr Doktor
gal jau ne toks jis ir grynas?

 


Stuba Plaučiūno

Vienasėdžio tyloje žibalinės pulsavimai Morzė:
– Palikite mus ramybėj Išsigelbėkit patys! Kabo
drėgnas karvės snukis Ikona
atrajojanti mantras Gaidys
skelbs greit pabaigą Antras
Atėjimas arba – Ite Est!

 


Pas Krizą su Eliotu

Ten kur Žnairiukas špylmonas birbint vamzdį pagavo
ir jam cimbolai bei smuikas Kubo ėmė pritarti
Klišis sopagais spardės Pimę nutvėręs
ir ant aslos Kairiukas Tušę smagiai šokdino
Skriejo darbai ratu mainės orų sezonai
sukos Romintos girioje syveida ir sturlukas…
Nėsa „yra laikas metlaikių ir žvaigždynų…
Laikas vyrui jungtis su moterim ir poruotis galvijams.
Pėdos kyla ir leidžiasi. Valgymas ir gėrimas.
Išmatos ir mirtis“* – rašė T. S. Eliotas

Nugvelbtoji brangvynio plėčka taipgi savo padarė –
moteriškos išgėrusios nešvankiai garbino gaidį


* T. S. Eliotas. Keturi kvartetai. K. Platelio vertimas

 


Kalėdos Tolminkiemy

…kai aptrinti
ir purvini batai atplyšta
nuo akimirkos ir vietos…
kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos
į pagalbą skuba kad išleist suspėtų
čiulbesį išsaugotą – per šalčius ir darganas –
pavasariui pavymui…

Jau altoriai atviri krūtinės vėtrai
Ir įžengs Karalius baritoniškai
Suoluose sustos nulenkę galvas monsinjorai
ir ginklu pagerbs – akordais trenks vargoninkai

Bet už katedrų didžių
už stiklo vieškelių – pauzės ir tyla
šventoriuos kaimo bažnytėlių…
ir atodūsis pavargęs Donelaičio:

– Viešpatie kai viską užmatai iš aukšto
ar Tau pakanka mūsų
taip kaip mums pristinga
ir maldos ir laiko ir širdies – dar lieka muzika

Joje sausa ir suspausta gerkle
alsuoja alkstantys
Ne vienas krenta dėl tiesos Tu pakeli
Pakyla minios eina ir viltis jas stiprina
– Tavopi žengiame!
– Tavęsp mūs tiesias rankos!

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.