Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6

* * *

Vanduo
Neįveikė akmens,
Tik išskaidrėjo,
Dangus,
Gilyn nuniręs
Į save,
Miškų miškai
Kalvotuos plotuos,
Ramybė tvyro
Ir rimtis –
Čia Šiaurė.

 

Skrydis

Toks lengvas,
Toks skaidrus
Tas skrydžio jausmas.
Europa – motina
(Visai ji nesena,
Lyg mano metų būtų)
Naktinį rūką užsimetusi
Tik bunda.
Šviesa pasislenka į vakarus,
Ryškėja Skandinavijos krantai
Salom pabirę.
Tik porai valandų pakilus
Žemyno pusę perskrendi
Lyg apkabintumei
Seniai matytą bičiulį savo.

 

Geteborgas

Pilkų akmenų
Ir vandens,
Ir miškų,
Atkakliai
Ant akmens augančių,
Apsupty
Šitas miestas,
Į Šiaurės jūrą
Atgręžtu langu,
Į vėją, į lietų,
Į ramybę žmogaus,
Vėlų vasaros vakarą žiūrinčio,
Kaip krenta saulė už miesto
Ir slenka tamsa
Iš didžiulių miškų.

 

Rudens rytas Kopenhagoj

Vėjo šuoras
Pralėks nuo įlankos,
Šluodamas akmenis,
Dar vienas lapas
Sušlapęs prilips prie šaligatvio,
Kvepia rūkyta žuvim
Kanalo krantinė,
Spalvotų namų rikiuotė
Kaip atviruke,
Krautuvėlės tik atsidaro,
Kavinė dar pustuštė.
Šiaurietiško miesto erdvė
Ir laisvė
Nuo didelio vandenio
Plūsteli žmogui į širdį
Lyg kvietimas
Čia pasilikti
Ar bent jau – sugrįžti.

 

Londonas

Minia, karalienė,
Kalėdinės šviesos,
Norėjęs pasaka tapti
Miestas,
Tapti tuo, ko seniai
Nebėra
Ar nebetiki niekas,
Subyrėjo kolonijos,
Išnyko imperija
Lyg laivas piratų
Didelių vandenų vidury,
Liko miestui
Pastatų ir paminklų didybė,
Ceremonijos, apeigos, titulai
Ir spalvota minia
Piko valandą
Ilgam metro traukiny.

 

Metro

Plyti miestas didžiulis nakty,
Mirksi akelėm šviesų
Į aptemusį rudenio dangų,
Gyvena miestas kaip didelis voras,
Krabas ar jūros žvaigždė,
Glotnų ir puošnų paviršių
Patiesęs lyg parodai.

O po žemėm giliai –
Antroji miesto gyvybė –
Arterijos, sausgyslės, venos,
Kur trinksi, traška, pulsuoja,
Vagonai pilni prisigrūdę,
Stotelėj pabyra skubantys
Kraujo kūneliai,
Susirenka vėl ir panyra
Į vamzdį, į urvą metro…

 

Testamentas

Kai numirsiu,
Kai mane sudegins,
Pelenus, paprašysiu,
Kad laisvai supiltų
Į žemę.
Kažkiek vanduo nuneš gilyn,
Likusiais gal koks vabalas
Šarvus nusišveis,
O geriausia –
Kad sliekas suvalgytų,
O slieką – paukštis,
Ir būtinai –
Prieš rudenį, prieš išskrendant –
Norėčiau dar kartą
Praskristi virš Europos…
Kokia tai būtų graži kelionė!

 

Seni baldai

Tyli daiktai savo istorijas.
Formų išlinkiai,
Atspalviai,
Medžio rievės –
Tai tik vaikystė.

Paskui jau –
Įbrėžimai,
Nuoskilos,
Net lūžiai –

Ženklai tikri,
Gyvenimo dantiraštis,
Kiekvieno
Savą likimą
Liudijantis.

 

Prasilenkti

Mintie paklydėle,
Ar pasivysi greitį
Kitos minties,
Kuri tave paneigs,
Nes nekviesta esi,
Nes per drąsi,
Nes prisiliesti rankai
Bus neleista
Prie žmogaus,
O tik akims
Ir tik iš nugaros,
Kad žvilgsniai prasilenktų,
Jau jam nutolstant.

 

* * *

Saldi gėla,
Kad vasara praėjo,
Kad nebebus,
Kad jau toli,
Kad vėjas
Lapus geltonus
Šluoja
Priemiesčio gatvelėj,
Eini,
O rūkas
Tarsi nežinia
Ne tik tave,
Laukus
Ir tavo taką
Tolstantį užkloja…

 

* * *

Remdamiesi
Savo skaudančiais sąnariais,
Klupdami,
Kabindamiesi
Už priekyje einančio,
Mažai besuvokdami,
Kur taip skuba,
Nelygiu žingsniu
Vejasi vienas kitą
Seno žmogaus metai.

 

Gyvybė. Žliūgė

Kibiastiebė žliūgė,
Sienoj plyšelį surandantis
Vijoklis,
Glotnia oda sužvilgus
Gyvatė,
Nuo vėjo
Suvirpus šakelė,
Judesys
Ir grakštus
Gyvatės išlinkis –
Gyvybė,
Iš savęs pačios
Besistiebianti,
Į mane –
Į tave ateinanti
Kaip didelio vandenio
Bangos,
Nesulaikomai teliūškuojančios
Per žemės paviršių.