literatūros žurnalas

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 

* * *

Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.

Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.
Analizuojame blogio priežastis,
baisimės blogio pasekmėmis.

Ieškome, ką tokio galėtume
jam pasakyti,
kad jis galų gale liautųsi.

Gal pasakyti jam, kad jis
iš tiesų geras, tik to nežino?
Ir jis susidrovės ir išeis.

O gal pasakyti jam, kad
dabar XXI amžius, ir jau niekas
taip seniai nebedaro, kaip jis?
Pasakyti jam, kad jis archajiškas,
kad jis visiškas anachronizmas?

O gal pasakyti jam –
utiutiu, koksai putlutis,
ir jis ims krykšti ir guguoti,
ir jo kruvinos iltys iškris,
ir jis pradės mums šypsotis
bedante burna?

Mes diskutuojame, ir pasiekiame
konsensusą, ir prieš pat balsavimą
su triukšmu atsidaro dvivėrės durys.
Ir įeina blogis pro jas.

Ir juokiasi, nes mes tokie juokingi,
ir šitaip juokingai mirštame.

 


Duobė

kieme iškasė duobę, įrenginėjo
kažkokį šiluminės trasos mazgą

iškasė ir paliko, o kai išvažiavo
darbininkai, duobę apspito vaikai

duobė gili, suaugusiam vyrui virš galvos, tai
vaikai nelipo, labiau domėjosi atsiradusiu
žemių kalnu, ant kurio galima užsilipti ir
žiūrėt iš aukštai

priėjau prie duobės krašto patikrinti,
kokio gilumo, tada du paaugliai
griebė mane už rankų ir besispardantį
nuleido į duobę

kol mėginau išlipti, nuleido ir dar vieną
vaiką – mažesnio už mane ūgio, bet
negeromis akimis, tokį žebenkštuką

paaugliai apspito duobę, mačiau jų
išsišiepusius veidus, o vienas pasakė:
„dabar čia yra jūsų ringas, muškitės.
Kas laimės, tą iškelsim.“

aš dar tebestovėjau galvodamas, kai
žebenkštukas puolė. Grūmėmės susikibę,
kol nuvirtom į purvą. Rėkim abu, pasiūliau
jam tyliai, tada jie gal išsigąs ir mus ištrauks

bet jis tik sušnypštė ir trenkė man kumščiu į
nosį, tada trenkiau ir aš, paskui spyriau,
kandau, burnoje jaučiau purvą ir kraują
kažkas pasakė – ištraukit juos, jau užteks

tada įšoko į duobę dviese
išskyrė mus ir iškėlė

kurį laiką gulėjome sunkiai alsuodami
paskui žebenkštukas atsistojo ir
nežiūrėdamas į mane nuėjo tolyn

daugiau jo niekada nemačiau, turbūt
buvo iš kažkur tik trumpam priklydęs
o gaila, kažką jam pajutau toje duobėje,
gal būtumėm susidraugavę.

 


Auka

sėdėjau ir skaičiau knygą, ir valgiau obuolį,
kai paskambino mama verkdama – tėtis
ligoninėje, pateko į autoavariją
neaišku, ar išgyvens, skubiai atvažiuok

viską mečiau ir išlėkiau

įšokau į autobusą, beskubėdamas
neapsižiūrėjau, kad ne į tą –
nusuko į stotį

tai išlipau ir pasileidau bėgte –
ten nelabai toli, bus greičiau,
negu laukti kito

šmėstelėjo kažkas, išgirdau
balsą – ė, tu! stok!

aš tik žvilgtelėjau į jį akies krašteliu
tebebėgdamas – mano amžiaus, gal
kiek vyresnis, ir pasileidau toliau

prisivijo, aš jau ilgai buvau bėgęs ir
pavargau, tai bėgau negreit
užbėgo man už akių ir atkišo
kumščius – stok, atiduok pinigus!

aš jį tylėdamas apibėgau
ir nubėgau toliau

netrukus išgirdau žingsnius už
nugaros – vėl prisivijo, kurį laiką
bėgo šalia, bandydamas
pažvelgt man į veidą

rėkė bjauriu balsu – ė tu!
duok kapeikų! duok kapeikų!
arba bus tau blogai!

nesustodamas įkišau ranką kišenėn,
sugraibiau saują monetų ir mečiau
jam po kojų, garsiai pažiro

kiek pabėgėjęs grįžtelėjau – klūpojo
ir rinko monetas, vadinasi, viskas bus
man gerai, manoji auka priimta

tėvą radau gyvą, sugipsuotą ir
sutvarstyta galva

gulėjo lovoje, mama kažką
man kalbėjo, tėtis šypsojosi.

 


Kai baigėsi mano vaikystė

aš galiu pats ištraukti tuos siūlus, sakau
kam ten tau važinėti dėl tokio nieko, gi skauda
na taip, truputėlį skauda, sako mama
o tikrai gali pats ištraukt? tikrai sugebėtum?

tą dieną baigėsi mano vaikystė
vėlokai
man buvo 54-eri
ką tik numirė tėvas
o mama vis silpo, kasdien

išdezinfekavau pincetą ir žirkles
ištraukiau po vieną siūlus, pavaliau žaizdeles
žiūrėjau į randą ant to pilvo, iš kurio aš gimiau
dabar mano vietoje auga vėžys

galiausiai pakėliau akis
mama žiūri į mane, šypsosi ir sako –
ačiū, sakale tu mano
niekada gyvenime taip nekalbėdavo

oi mama, kad tu žinotum, koks aš ne sakalas,
aš jau nieko visai negaliu, šitas pasaulis ne man
visada čia jaučiausi absurdiškai svetimas
bet dar niekad, niekad nesijaučiau šitoks bejėgis

kai atėjom atsisveikinti
prie mamos lovos
po trejeto mėnesių
ji jau sunkiai kalbėjo

kažkuris iš mūsų pasakė –
mama, mes tave visi labai mylim
ir tai buvo tokia skaudi teisybė

o mama staiga ėmė šnabždėti kažką
sukepusiom lūpom, kartojo nesiliaudama,
atkakliai, kažką be galo svarbaus
dar norėjo mums pasakyti

kol galų gale ne ausimis, o kažkaip kitaip
staiga ėmiau ir supratau, ką ji
taip atkakliai kartoja:

aš jus irgi
aš jus irgi
aš jus irgi

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 3 / tie žmonės buvo iš visai kito pasaulio
nebuvo jokio garso bet jie dainavo
jie šypsojosi ir spindėjo ir jie buvo spalvoti

Gintaras Grajauskas. Svarbiausia gyvenimo premija

2023 m. Nr. 1 / Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba / Tą dieną, kai man paskyrė Rašytojų sąjungos premiją, prisiminsiu ilgam. Tikriausiai iki mirties.

Gintaras Grajauskas. Karo metų lyrika

2022 m. Nr. 7 / Pamenate, buvo kadaise toks terminas – karo metų lyrika. Taikos metais labai ausies nerėžė, bet dabar tai skamba gerokai absurdiškai. Karo metų lyrika.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / labas, sieliuke
kokia graži naujutėlė
tavo pakuotė
saugok ją
nemėtyk pakampėmis

Neringa Butnoriūtė. Pamokslai mažiems žmogeliams

2021 m. Nr. 8–9 / Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 107 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Teodoras Jucius. Amor et labor. Poeto ašaros ir minia

2021 m. Nr. 2 / Gintaras Grajauskas. Kas prieš mus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Gintaras Grajauskas: „Poezija emigruoja“

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.