Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 3
* * *
Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.
Analizuojame blogio priežastis,
baisimės blogio pasekmėmis.
Ieškome, ką tokio galėtume
jam pasakyti,
kad jis galų gale liautųsi.
Gal pasakyti jam, kad jis
iš tiesų geras, tik to nežino?
Ir jis susidrovės ir išeis.
O gal pasakyti jam, kad
dabar XXI amžius, ir jau niekas
taip seniai nebedaro, kaip jis?
Pasakyti jam, kad jis archajiškas,
kad jis visiškas anachronizmas?
O gal pasakyti jam –
utiutiu, koksai putlutis,
ir jis ims krykšti ir guguoti,
ir jo kruvinos iltys iškris,
ir jis pradės mums šypsotis
bedante burna?
Mes diskutuojame, ir pasiekiame
konsensusą, ir prieš pat balsavimą
su triukšmu atsidaro dvivėrės durys.
Ir įeina blogis pro jas.
Ir juokiasi, nes mes tokie juokingi,
ir šitaip juokingai mirštame.
Duobė
kieme iškasė duobę, įrenginėjo
kažkokį šiluminės trasos mazgą
iškasė ir paliko, o kai išvažiavo
darbininkai, duobę apspito vaikai
duobė gili, suaugusiam vyrui virš galvos, tai
vaikai nelipo, labiau domėjosi atsiradusiu
žemių kalnu, ant kurio galima užsilipti ir
žiūrėt iš aukštai
priėjau prie duobės krašto patikrinti,
kokio gilumo, tada du paaugliai
griebė mane už rankų ir besispardantį
nuleido į duobę
kol mėginau išlipti, nuleido ir dar vieną
vaiką – mažesnio už mane ūgio, bet
negeromis akimis, tokį žebenkštuką
paaugliai apspito duobę, mačiau jų
išsišiepusius veidus, o vienas pasakė:
„dabar čia yra jūsų ringas, muškitės.
Kas laimės, tą iškelsim.“
aš dar tebestovėjau galvodamas, kai
žebenkštukas puolė. Grūmėmės susikibę,
kol nuvirtom į purvą. Rėkim abu, pasiūliau
jam tyliai, tada jie gal išsigąs ir mus ištrauks
bet jis tik sušnypštė ir trenkė man kumščiu į
nosį, tada trenkiau ir aš, paskui spyriau,
kandau, burnoje jaučiau purvą ir kraują
kažkas pasakė – ištraukit juos, jau užteks
tada įšoko į duobę dviese
išskyrė mus ir iškėlė
kurį laiką gulėjome sunkiai alsuodami
paskui žebenkštukas atsistojo ir
nežiūrėdamas į mane nuėjo tolyn
daugiau jo niekada nemačiau, turbūt
buvo iš kažkur tik trumpam priklydęs
o gaila, kažką jam pajutau toje duobėje,
gal būtumėm susidraugavę.
Auka
sėdėjau ir skaičiau knygą, ir valgiau obuolį,
kai paskambino mama verkdama – tėtis
ligoninėje, pateko į autoavariją
neaišku, ar išgyvens, skubiai atvažiuok
viską mečiau ir išlėkiau
įšokau į autobusą, beskubėdamas
neapsižiūrėjau, kad ne į tą –
nusuko į stotį
tai išlipau ir pasileidau bėgte –
ten nelabai toli, bus greičiau,
negu laukti kito
šmėstelėjo kažkas, išgirdau
balsą – ė, tu! stok!
aš tik žvilgtelėjau į jį akies krašteliu
tebebėgdamas – mano amžiaus, gal
kiek vyresnis, ir pasileidau toliau
prisivijo, aš jau ilgai buvau bėgęs ir
pavargau, tai bėgau negreit
užbėgo man už akių ir atkišo
kumščius – stok, atiduok pinigus!
aš jį tylėdamas apibėgau
ir nubėgau toliau
netrukus išgirdau žingsnius už
nugaros – vėl prisivijo, kurį laiką
bėgo šalia, bandydamas
pažvelgt man į veidą
rėkė bjauriu balsu – ė tu!
duok kapeikų! duok kapeikų!
arba bus tau blogai!
nesustodamas įkišau ranką kišenėn,
sugraibiau saują monetų ir mečiau
jam po kojų, garsiai pažiro
kiek pabėgėjęs grįžtelėjau – klūpojo
ir rinko monetas, vadinasi, viskas bus
man gerai, manoji auka priimta
tėvą radau gyvą, sugipsuotą ir
sutvarstyta galva
gulėjo lovoje, mama kažką
man kalbėjo, tėtis šypsojosi.
Kai baigėsi mano vaikystė
aš galiu pats ištraukti tuos siūlus, sakau
kam ten tau važinėti dėl tokio nieko, gi skauda
na taip, truputėlį skauda, sako mama
o tikrai gali pats ištraukt? tikrai sugebėtum?
tą dieną baigėsi mano vaikystė
vėlokai
man buvo 54-eri
ką tik numirė tėvas
o mama vis silpo, kasdien
išdezinfekavau pincetą ir žirkles
ištraukiau po vieną siūlus, pavaliau žaizdeles
žiūrėjau į randą ant to pilvo, iš kurio aš gimiau
dabar mano vietoje auga vėžys
galiausiai pakėliau akis
mama žiūri į mane, šypsosi ir sako –
ačiū, sakale tu mano
niekada gyvenime taip nekalbėdavo
oi mama, kad tu žinotum, koks aš ne sakalas,
aš jau nieko visai negaliu, šitas pasaulis ne man
visada čia jaučiausi absurdiškai svetimas
bet dar niekad, niekad nesijaučiau šitoks bejėgis
kai atėjom atsisveikinti
prie mamos lovos
po trejeto mėnesių
ji jau sunkiai kalbėjo
kažkuris iš mūsų pasakė –
mama, mes tave visi labai mylim
ir tai buvo tokia skaudi teisybė
o mama staiga ėmė šnabždėti kažką
sukepusiom lūpom, kartojo nesiliaudama,
atkakliai, kažką be galo svarbaus
dar norėjo mums pasakyti
kol galų gale ne ausimis, o kažkaip kitaip
staiga ėmiau ir supratau, ką ji
taip atkakliai kartoja:
aš jus irgi
aš jus irgi
aš jus irgi