Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 4
* * *
tarkim šis vakaras rožinis ir susimąstęs
ne susimąstęs netinka nes rožinis
tarkim svajoklis nedaug tik truputį liūdnokas
nors ko jam liūdėti jeigu svajoklis
tarkime užuodžiu dūmus pušies kankorėžių
dūmai per aitrūs rožiniam vakarui
tai gal – ne rožinis – gal tik upėtakius plukdo į miglą
girti žvejai bet greičiausiai tik pusgirčiai
tarkim vanduo veidrodinis atspindi saulėlydį
ar žvejų moterų rožinius skruostus ir sukasi
žemė prieš kryptį nesisuka žemė tik vynas
ieško spalvos koketuoja šiek tiek pablykšta
nors ko jam blykšti jei rožiniai moterų skruostai
šviečia prisirpę ir kvepia kankorėžių dūmais
rūkytos žuvys plaukia į naktį nueinantis uoste
ir jų nepasiveja valtis kurią aš irkluoju
* * *
po ilgalaikės liūties nusilupo pakaušio amalgama
persišviečia fasadinis vaizdas
išsilydo akutė kuri užfiksuotą judesį
įgrūsdavo į skaitmeninius rėmus
labiausiai stresavo moterys:
ar talija ryški
ar aplink akis nesiformuoja raukšlių tinklelis
ar neužtemo saulės rezginys
vyrai dabitos akimis tyrinėjo
visas įmanomas drabužių ir kūno klastas
įsistebeilydavo į vieną tašką
laukdami kol sujudės nelyg musė voratinkly
akutė kažkada tiksliai sekė
intymiųjų raištelių mados evoliuciją
išmanė alchemiją
ir dešimtį apsaugos receptų
ne sykį prakalbino apsimetėlius karalius
ant monetų
greičiau už kitus sužinodavo
atvirkštinį testamentų turinį
po liūties kaip ir nieko neliko – dešimt
sveikamarijų už viską
* * *
nesumezgamas mazgas galbūt galbūt tik praeities
migloj matyti o gal tik susapnuoti traukiniai galbūt
į ateitį nors galbūt vien ratų beldimas stovint vietoje
galbūt vienatvės prerijose nors galbūt dykumoje
driekiasi driežas nutraukta uodega nors gal nutrauktą
uodegą kaip švytuoklę suka aplink mano galvą
galbūt (tik galbūt) aplink žemę visur pilna bildėjimo
pilna visur nesurištų mazgų bet jei visa tai pavadinsiu
egzistenciniu nerimu bus banalu bus nukopijuota
bus pavogta todėl viskas pradings iš mano galvos
apšepusios traukiniais driežais ilgesiu prabėgusiu laiku
nepražydusia gegute bet galbūt pagaliau imsiu tikėti
ties pasaulio pradžia iš tiesų kas nors prasidėjo
ir pasibaigė ir vėl galbūt prasidėjo ir galbūt nors vienas
klausimas turėjo tikslų atsakymą nukaltą iš traukinių
ratų beldimo iš vėjo kilpų aplink nutrauktą driežo uodegą
galbūt ir aš galbūt gaudžiau tą vėją galbūt šiek tiek ir buvau
vienoje iš pradžių susimezgęs mazgas
* * *
iš tamsos leidžiasi
stiklinio apuoko siluetas
atsisėda prie stalo ir pažymi
šią dieną kalendoriuje
jis vis ryškiau persišviečia
stiklinėje akyje lyg būtasis būsimajame įsispaudę mano pirštų
atspaudai bandau suvokti ar jo nėra ar manęs čia nebūna
o teks prasilenkti kasdien
per tamsą lydėti
kelią atkirsti ir užgyventi
visko tiek kad neliktų
ką slėpti užantyje
virva iš vyzdžio ugnelė snapu jis bando pramušti mano plaštaką
kiaurai paženklinti nustatyti tapatybę ir iš manęs išvaryti
savo esybę
* * *
kas nors turėtų išspręsti konfliktą kilusį
tarp mūsų –
esame broliai
neišskiriami gaisrinės sirenų
kiaurai skersgatvius ir daugiaaukščius
atakuojančių mūsų ausų būgnelius
esame būgnų broliai
be to tu geriausias mano draugas
o aš patikimiausias
bendražygis nunešęs tavo pirmąją meilę
ir išgelbėjęs tavo laisvę
pats žinai
ko tik nebūna tarp brolių
juo labiau tarp tokių kaip mes –
abiem aišku kad vienas iš mudviejų išgalvotas
tik neturiu supratimo – kuris –
tu ar aš
sumeistrauk žaibolaidį – tik vieną
virš dviejų galvų – regis per stipriai
įsikibirkščiavome dėl šūdniekio –
eilėraščio eilutės –
užrašytos ant laiptinės sienos
esu tikras kad tas kas užrašė
svaigo nuo bleiko
o tu prieštarauji –
apsivėmė nuo šekspyro
mus jungia kraujas ir principai
tad jokio skirtumo kad namas
kuriame yra ta laiptinė seniai nugriautas
ginčijamės iki muštynių
reikalingas teisėjas galįs išspręsti šitą ginčą
deja toks teisėjas kuriuo pasikliautume negimė
o visi įstatymai išskyrus Dešimt kokiais 70 procentų
priimti už pinigus (to įrodyti negalime bet žinome
nes jie priimti ne mums) išskyrus Dešimt
bet tas kuris dirba su Dešimt mūsų ginčą
palieka mums
kyla noras iš tavo ausies išlupti būgnelį
jį apžiūrėti ir paspėlioti ar tikrai tas daikčiukas
gali mus vienyti iki išskyrimo
broli mano koks šlykštus dalykas
ant laiptinės sienos užrašyta
poezijos eilutė
kurią skaitydami abu virstam kainais
ir nė vienas – abeliu – – –
kaimynas – ekspatanatomas – dabar
katiną išlaikantis pensininkas –
sako užknisot visus
palikit ramybėje
bleikąšekspyrą
ir abelį – mano manymu pastarasis (jei kalbame
apie tą patį asmenį) buvo lochas iš pravieniškių –
padariau skrodimą
diagnozė – kretinas
bet galėjo būti blogiau
galėjo lyti akmenimis bet dėl to susimuštų kiti
o ne mes
ir visai nepažįstami ir nebūtinai broliai
bet tamstos išvada mūsų netenkina
kodėl turėtume pasitikėti numirėlių chirurgu
jei nė vienas pacientas nepasveiko ir neprisikėlė
bet – – – – – – – – – – – – kažkas
privalo išspręsti ar bent užglaistyti mūsų konfliktą
pageidautina iki tol
kol dar gali būti blogiau