literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 4

Improvizacija iš Salzburgo
 

paskui balsai tie susidvejino, jų aidas…

O kas jums rūpi? Mano būvio temos,
kurios nebent varlėms akis apdumt galėtų…
daug išnešiotų klumpių, daug tapetų
gėlėtų bei žmonių – išmėsinėtų…
Iš anatomijos, iš gatvės, iš paveikslų, –
anatema ir amfora, spalvota,
prieš dešimt tūkstantmečių sugalvota
supilti vandeniui, mazgoti kojas,
tos kojos skečiasi ir vartaliojas…
Kiek daug melsvų apmušalų danguos!

Ir niekur, niekur jau nėra žmogaus,
vien kūno dalys, akys arba kojos,
dabar jau ramios,
jau nesivarto, nieko negalvoja.
– – – – – – – – – –
Apie kūną, gėles ir sienų išgriuvimą,
gimimą, amžinatilsį, mirimą,
smaugimą, staugsmą, sąstingius, apėmus
paveikslus, raumenis ir rėmenis, ir rėmus,
sutemus, auštant, bet geriau – sutemus…
Sudievu jau, sudievu, sudievučio! Pirmadienis tai buvo
pirmapradis, ir aš, jau savo savastį praradęs, daug ne-
subrendusių pigmėjų susiradęs, daug dykinėjančių pasaulyje
piliečių. Pirmiausia: anglų, nencų, korėjiečių, kazachų,
rusų, aišku, iš bordelio! Paskui ir vėl jau gatvės ir
bordiūrai, kur moterys išnuogintos gulėjo… Ar gersim dar,
ar šiaip sau pastovėsim? O jis stovės? Širdele, jei gulėsi…

 
 
 
1964 metų reportažas iš Raudonosios aikštės
 

Artėjant Šventoms Kalėdoms, prisiminiau, kad ir aš,
ir aš stovėjau ilgoje eilėje prie mauzoliejaus,
o pakliuvęs į jį, turėjau progą
bent probėga, bent probėga
pažvelgti į sudžiūvusią, džiovintą
mumiją…
Kasmet po bolševiką, po vadą, po draugą Leniną,
kasmet mažytė bestija atšliaužia
į Betliejų,

tą patį pažadą ir daug vilčių išlieja!
CHORAS:
O Jėzus neateina, Jėzus neateina…
Numirsim ir susmirsim,
O kur Jėzulis? Ko jis neateina?

AIDAI (banguojantys ir nesibaigiantys):
Tokia yra tikėjimo,
tokia gyvybės kaina.

 
 
 
Sovietiniai kailiniai
 

…kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka…
                                                          Ekleziasto 12, 5

 

DIDYSIS KLAUSIMAS (iš ryto):
– Tai mano kailiniai? Tie kailinaičiai…
– Ta dublionkė?
– Nejaugi mano? Negi aš nešiojau?
– Taip, snieguotą žiemą ėjom į Raudoną kryžių.
Lankyt Jokūbo.
– Ką? Mirė Jokūbėlis?
– Taip, – visai sugrudo mano kailinaičiai.
Jis buvo senas, lengvas, tai vėjas jį pakėlė, panešė ir trenkė. Ant sąšlavų krūvos, sulūžo jo subinkaulis.
– Kada tai buvo? Gal jisai dar gyvas?
– Nejaugi neatsimeni? Aplankėm, dar nunešėm jam
šešiasdešimt litų, koridoriaus gale gulėjo,
Raudono kryžiaus daktaras,
kilimo – Simno žydas,
dar sesuo… Ade la ida…
– Ak, Ada… Ar gyva?
– Aš nežinau, – atsakė mano kailinaičiai, sena dublionkė, tokias nešiodavo CK, partinių kursai…
– Iš sendaikčių pirkai mane ir džiaukis! – nusišiepė gyvos avies akim, nubraižtos rankovės, be sagų, daug mačiusi dublionkė.

2007. XII. 5
 
 
 
Labai paprastos tiesos
 

Knygos turėtų būti rašomos tam, kad žmogui būtų
lengviau gyvent.
Ne pasipuikavimui, ne tam, kad apstulbintų, žavėtų,
kerėtų.
Ne tam, kad „talentas visu grožiu atsiskleistų“…
Knygos rašomos todėl, kad žmogaus gyvenimas pernelyg
sunkus yra.
Paimkite vieną kryželį!

 
 
 
Viešpaties pašlovinimas Kanados snieguose
(kalėdinės giesmės)
 

Oj, oj, berneli Jėzau, gulintis prakartėlėj,
gerai, kad atėjai, bet mes neatpažinom,
atleisk, neatpažinom, kad tu čionai esi,
tačiau visai ne tu…

Šėtonas buvo įsibrovęs pro atviras duris,
primėtė, visko krūvos! Išmėžk dabar
suvis…
Šėtonas pro duris mūs pradarytos sielos,
ir langas buvo kiauras, ir sielos
kiauros, sienos…
Bet atėjai, oj, oj, dabar paėmęs šluotą
tu nepalik nė šapo!
Prapulk, galva kudlota!
Žmonės juodi ir balti, antai iš toli atvažiuoja
šventos Evangelijos traukinys, bėkit pirkt bilietų,
tiktai nepavėluokit, žiūrėkite, kad neapgautų,
žiūrėkit savo vietų, suspėsime visi, sutilpsime visi…
(čia vienas žodis – skiemuo tęsiamas taip,
kad pavirstų į sakinį…)

Tik nepaleiskit Viešpaties rankos, įsikibkit gerai,
tada bus nebaisus joks šaltis, joks sniegas, jerubės
(Tetrastes bonasia) lekia toli, bet mes dar toliau
nuvažiuosim.
(antifona, plonas balselis prieš visą chorą)
FINALE –
Pagaliau! Užeigoj nėr laisvos vietos,
po Kalėdų mišių daugybė vyrų
ir moterų kelia taures, tuština
vieni į kitų sveikatą,
visi šlovina Jėzų,
vos gimusį…

2004
 
 
 
Gėlių kalba
(spektakliukas)
 

SESIABROLIS (šlamučiui):
– Sausas tu, brolau, kaži koks susisukęs, lietaus gal lauki nepaliaudamas šlamėti?
ŠLAMUTIS (skundžiasi laukų lelijai):
– Tasai geruolis, tas kraujomaišos gražuolis… Kada paliaus mane per dantį traukt, įžeidinėti?
LELIJA (tikra puikuolė):
– Ar tu mane taipogi šniukštinėji?
SESIABROLIS:
– O tu manęs nedomini visai!
LELIJA (pasimaivydama):
– O kartą, nesigink, prašei, atsimeni, prašei?
SESIABROLIS (suka akis):
– Prisiekinėji amžinąją meilę valkatoms iš Belmonto!
(jiedu vos nepradeda pliektis)
ŠLAMUTIS (persigandęs):
– Žiūrėkit, varnos parskrenda! Iš Lomžos…

 
 
Iš testamentų
 
Ir viskas pildos:
žemė jau nešildo,

viena zylutė atnešė man paštą, –
kiekvienas velkam savo vargo naštą…

O kam dabar jinai bus nunešta?
Janka Kupala, ar žinojai tą?

Palaidokit mane senoj gudų šaly,
kur pumpuruoja skroblai dideli.


Janka Kupala (1882–1942) – žymus baltarusių poetas ir dramaturgas. 1930 m. atsidūrė bolševikų kalėjime, ten bandė persipjaut pilvą nulaužtu šaukštu… Nepavykus apgydytas, gyveno pasiligojęs iki 1942-ųjų. Garsaus eilėraščio apie baltarusių velkamą naštą autorius.

 
 
Atsiprašymas – mirštančio
   J. J.
 

Tu buvai jaunutis, garbanotas,
iš plaukų – sakytum, šiaurės liūtas,
tu buvai vaikigalis, poetas,
pernelyg revoliucingas…

Būtum. Dievasžin kas būtų
iš tavęs išėję:
žvaigždės, Baudelaire,
patriotiškų eilių rašėjas
ir skelbėjas?

Nežinau, nenoriu to žinoti,
bet dabar atsiprašyti noriu,
nes žinau, tik tu ištart galėjai, –
jaunas vaikis, nemirtingas liūtas,
kaip romėnas šiaurėje,
po visko:

AVE, VITA, MORITuRUS TE SALUTAT!

Galvą, kūną, plaukus sau
palei avietūgius ant gelžkelio padėjęs.

P. S. „Dar nenuplautas nuo suodžių veidas buvo ramus. Akių blakstienos užmerktos. Lūpos sučiauptos. Veido išraiškoje nesimatė nei skausmo, nei didelės tragiškos mirties baimės. Tik žaizda ant didelės jo kaktos ir vos besilaikanti prie kūno galva rodė tragišką mirtį.“ (Eugenija Tautkaitė, nuvažiavusi į Carskoje Selo susitarti dėl Juliaus Janonio laidotuvių 1917-aisiais užrašė…)

 
 
Iš praėjusių rudenų
 
Vandeniu plaukia užgimęs ruduo…
Kai pareidavau andai prietemoj –
iš Pilaitės, iš Buivydiškių, Zujūnų,
kareivišku bušlatu apsigobęs per lietų,
šviesdavo rusvu auksu
sulytas šuns kailis.

Pliaupia dabar, plauna jo kaulus ir kaukolę…
Nelaikiau aš jo pririšto, nepažino grandinės,
tai jis mane buvo susiejęs, rišo
su visa gamta, – su piliakalniu
ir panemunėm, su Nerim ir žuvim,
žolėmis ir su bebrais.

 

 

Iš senovinių epitafijų

    Ziegfrydo G.

 

Guliu dabar Nemuno ir Neries santakoj,
maurais, dumblu apkibęs…

O žadėjai, žadėjai parvežt
perlamutrinius marškinius
iš Sicilijos
ir Paryžiaus!

 
2007

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

Vitas Areška. Meilė beveik be sintaksės

2012 m. Nr. 7 / Sigitas Geda. Freskos: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Antanas Andrijauskas. Sigitas Geda: talentas ant skustuvo ašmenų

2011 m. Nr. 5 / Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į didaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybę ir kūrybinės veiklos ypatumus. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas