Sigitas Geda. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 4

paskui balsai tie susidvejino, jų aidas…

O kas jums rūpi? Mano būvio temos,
kurios nebent varlėms akis apdumt galėtų…
daug išnešiotų klumpių, daug tapetų
gėlėtų bei žmonių – išmėsinėtų…
Iš anatomijos, iš gatvės, iš paveikslų, –
anatema ir amfora, spalvota,
prieš dešimt tūkstantmečių sugalvota
supilti vandeniui, mazgoti kojas,
tos kojos skečiasi ir vartaliojas…
Kiek daug melsvų apmušalų danguos!

Ir niekur, niekur jau nėra žmogaus,
vien kūno dalys, akys arba kojos,
dabar jau ramios,
jau nesivarto, nieko negalvoja.
– – – – – – – – – –
Apie kūną, gėles ir sienų išgriuvimą,
gimimą, amžinatilsį, mirimą,
smaugimą, staugsmą, sąstingius, apėmus
paveikslus, raumenis ir rėmenis, ir rėmus,
sutemus, auštant, bet geriau – sutemus…
Sudievu jau, sudievu, sudievučio! Pirmadienis tai buvo
pirmapradis, ir aš, jau savo savastį praradęs, daug ne-
subrendusių pigmėjų susiradęs, daug dykinėjančių pasaulyje
piliečių. Pirmiausia: anglų, nencų, korėjiečių, kazachų,
rusų, aišku, iš bordelio! Paskui ir vėl jau gatvės ir
bordiūrai, kur moterys išnuogintos gulėjo… Ar gersim dar,
ar šiaip sau pastovėsim? O jis stovės? Širdele, jei gulėsi…

Artėjant Šventoms Kalėdoms, prisiminiau, kad ir aš,
ir aš stovėjau ilgoje eilėje prie mauzoliejaus,
o pakliuvęs į jį, turėjau progą
bent probėga, bent probėga
pažvelgti į sudžiūvusią, džiovintą
mumiją…
Kasmet po bolševiką, po vadą, po draugą Leniną,
kasmet mažytė bestija atšliaužia
į Betliejų,

tą patį pažadą ir daug vilčių išlieja!
CHORAS:
O Jėzus neateina, Jėzus neateina…
Numirsim ir susmirsim,
O kur Jėzulis? Ko jis neateina?

AIDAI (banguojantys ir nesibaigiantys):
Tokia yra tikėjimo,
tokia gyvybės kaina.

…kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka…
                                                          Ekleziasto 12, 5

DIDYSIS KLAUSIMAS (iš ryto):
– Tai mano kailiniai? Tie kailinaičiai…
– Ta dublionkė?
– Nejaugi mano? Negi aš nešiojau?
– Taip, snieguotą žiemą ėjom į Raudoną kryžių.
Lankyt Jokūbo.
– Ką? Mirė Jokūbėlis?
– Taip, – visai sugrudo mano kailinaičiai.
Jis buvo senas, lengvas, tai vėjas jį pakėlė, panešė ir trenkė. Ant sąšlavų krūvos, sulūžo jo subinkaulis.
– Kada tai buvo? Gal jisai dar gyvas?
– Nejaugi neatsimeni? Aplankėm, dar nunešėm jam
šešiasdešimt litų, koridoriaus gale gulėjo,
Raudono kryžiaus daktaras,
kilimo – Simno žydas,
dar sesuo… Ade la ida…
– Ak, Ada… Ar gyva?
– Aš nežinau, – atsakė mano kailinaičiai, sena dublionkė, tokias nešiodavo CK, partinių kursai…
– Iš sendaikčių pirkai mane ir džiaukis! – nusišiepė gyvos avies akim, nubraižtos rankovės, be sagų, daug mačiusi dublionkė.

Knygos turėtų būti rašomos tam, kad žmogui būtų
lengviau gyvent.
Ne pasipuikavimui, ne tam, kad apstulbintų, žavėtų,
kerėtų.
Ne tam, kad „talentas visu grožiu atsiskleistų“…
Knygos rašomos todėl, kad žmogaus gyvenimas pernelyg
sunkus yra.
Paimkite vieną kryželį!

Oj, oj, berneli Jėzau, gulintis prakartėlėj,
gerai, kad atėjai, bet mes neatpažinom,
atleisk, neatpažinom, kad tu čionai esi,
tačiau visai ne tu…

Šėtonas buvo įsibrovęs pro atviras duris,
primėtė, visko krūvos! Išmėžk dabar
suvis…
Šėtonas pro duris mūs pradarytos sielos,
ir langas buvo kiauras, ir sielos
kiauros, sienos…
Bet atėjai, oj, oj, dabar paėmęs šluotą
tu nepalik nė šapo!
Prapulk, galva kudlota!
Žmonės juodi ir balti, antai iš toli atvažiuoja
šventos Evangelijos traukinys, bėkit pirkt bilietų,
tiktai nepavėluokit, žiūrėkite, kad neapgautų,
žiūrėkit savo vietų, suspėsime visi, sutilpsime visi…
(čia vienas žodis – skiemuo tęsiamas taip,
kad pavirstų į sakinį…)

Tik nepaleiskit Viešpaties rankos, įsikibkit gerai,
tada bus nebaisus joks šaltis, joks sniegas, jerubės
(Tetrastes bonasia) lekia toli, bet mes dar toliau
nuvažiuosim.
(antifona, plonas balselis prieš visą chorą)
FINALE –
Pagaliau! Užeigoj nėr laisvos vietos,
po Kalėdų mišių daugybė vyrų
ir moterų kelia taures, tuština
vieni į kitų sveikatą,
visi šlovina Jėzų,
vos gimusį…

SESIABROLIS (šlamučiui):
– Sausas tu, brolau, kaži koks susisukęs, lietaus gal lauki nepaliaudamas šlamėti?
ŠLAMUTIS (skundžiasi laukų lelijai):
– Tasai geruolis, tas kraujomaišos gražuolis… Kada paliaus mane per dantį traukt, įžeidinėti?
LELIJA (tikra puikuolė):
– Ar tu mane taipogi šniukštinėji?
SESIABROLIS:
– O tu manęs nedomini visai!
LELIJA (pasimaivydama):
– O kartą, nesigink, prašei, atsimeni, prašei?
SESIABROLIS (suka akis):
– Prisiekinėji amžinąją meilę valkatoms iš Belmonto!
(jiedu vos nepradeda pliektis)
ŠLAMUTIS (persigandęs):
– Žiūrėkit, varnos parskrenda! Iš Lomžos…

viena zylutė atnešė man paštą, –
kiekvienas velkam savo vargo naštą…

O kam dabar jinai bus nunešta?
Janka Kupala, ar žinojai tą?

Palaidokit mane senoj gudų šaly,
kur pumpuruoja skroblai dideli.

Janka Kupala (1882–1942) – žymus baltarusių poetas ir dramaturgas. 1930 m. atsidūrė bolševikų kalėjime, ten bandė persipjaut pilvą nulaužtu šaukštu… Nepavykus apgydytas, gyveno pasiligojęs iki 1942-ųjų. Garsaus eilėraščio apie baltarusių velkamą naštą autorius.

Tu buvai jaunutis, garbanotas,
iš plaukų – sakytum, šiaurės liūtas,
tu buvai vaikigalis, poetas,
pernelyg revoliucingas…

Būtum. Dievasžin kas būtų
iš tavęs išėję:
žvaigždės, Baudelaire,
patriotiškų eilių rašėjas
ir skelbėjas?

Nežinau, nenoriu to žinoti,
bet dabar atsiprašyti noriu,
nes žinau, tik tu ištart galėjai, –
jaunas vaikis, nemirtingas liūtas,
kaip romėnas šiaurėje,
po visko:

AVE, VITA, MORITuRUS TE SALUTAT!

Galvą, kūną, plaukus sau
palei avietūgius ant gelžkelio padėjęs.

P. S. „Dar nenuplautas nuo suodžių veidas buvo ramus. Akių blakstienos užmerktos. Lūpos sučiauptos. Veido išraiškoje nesimatė nei skausmo, nei didelės tragiškos mirties baimės. Tik žaizda ant didelės jo kaktos ir vos besilaikanti prie kūno galva rodė tragišką mirtį.“ (Eugenija Tautkaitė, nuvažiavusi į Carskoje Selo susitarti dėl Juliaus Janonio laidotuvių 1917-aisiais užrašė…)

Pliaupia dabar, plauna jo kaulus ir kaukolę…
Nelaikiau aš jo pririšto, nepažino grandinės,
tai jis mane buvo susiejęs, rišo
su visa gamta, – su piliakalniu
ir panemunėm, su Nerim ir žuvim,
žolėmis ir su bebrais.

    Ziegfrydo G.

Guliu dabar Nemuno ir Neries santakoj,
maurais, dumblu apkibęs…

O žadėjai, žadėjai parvežt
perlamutrinius marškinius
iš Sicilijos
ir Paryžiaus!