Teklė Kavtaradzė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9

Teklė Kavtaradzė gimė Vilniuje 1990 m., baigė Šv. Kristoforo vidurinę mokyklą (dabar gimnazija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalaurą. Yra laisvai samdoma kino ir teatro dramaturgė, rašo scenarijus kinui. Veda grupinius ir individualius kūrybinio rašymo užsiėmimus. Leidykla „Tyto alba“ išleido jos knygas paaugliams „Nespalvota“ (2006) ir „Basomis po naktinį miestą“ (2008). Poezija buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose“.

intro

neišgirdau
ką man sakei
tą vakarą
kai buvo liūdna

gal apie pievas
gal apie laukus

prisimenu tik
rojaus aveles
ir rojaus ėriukus

mes sėdėjom virtuvėje dviese
degė geltona lempa

mes kalbėjom apie eiles
mes kalbėjom apie
šiaurę

aš važiuosiu į šiaurę,
pasiimsiu tave
tu važiuosi į šiaurę,
pasiimsi mane

mes kalbėjom

na, žinai:

mes kartu važiuosim
į šiaurę

ir būsim du
bėgantys elniai
iš juoko mirštantys

* * *

atsistoju perone,
tyčia nusprendusi nieko
nebelaukti,

specialiai
pačiam galiniam kely,

gali būti, kad čia stoja tik
krovininiai vagonai,
o ir tai, greičiausiai, nestoja, tik
sujudina visą geležies sistemą,
kuri per batų padus, mano pėdas,
kelius, skrandį, krūtinę, raktikaulį,
apatinę lūpą, blakstienas, plaukų šaknis –
pasiekia mane

pasiekia, sudrebina,
išgręžia visas ašaras,
užsilikusias, taip ir
nenulytas dėl visų
per ilgai lauktų
arba taip ir nesulauktų
kitų

išgręžiu, nuvarva, nutyla

bandau suprasti, ar daugiau
švaros palieka ar ne

tylu
dar keli lašai pasiekia metalinę
grindinio dalį,

vienas (lašas), du (lašai), trys

tylu
trūkčioja įkvėpimas,

bet gilumoj,
labai toli, atrodo,
girdisi vėjo užuomazga

tikiuosi sūkurių ir viesulo,
audros su žaibais
ir griaudojimu

pelenai po gaisro patręšia
žemę

medis turi sudegti, krūmas,
kiemo žolė, vyšnia,
agrastų krūmas, serbentai,
papartis

trokštu juodos žemės,
sausos,
kurioje viskas galėtų prasidėti
iš naujo,

iš naujo, nuo nulio,
be nieko – iš nieko,

juoda–balta
balta–tuščia
tuščia–švaru
švaru –

ant medinių grindų saulės ruožas

supasi durys ant vyrių,
beveik be garso,
formuodamos skirtingus šešėlių
brėžinius

vėl žinau:
kada nors čia gulėsiu ne viena,
turbūt miegosim popiečio valandą,
bet kol kas

kalbuosi su savo kūnu

apie tai, kad jeigu ne jis,
manęs čia net nebūtų

alsuoja oda, mėsa,
pulsuojantys, kraujo pritvinkę
organai, įstrižai apšviesti vieno
šviesos ruožo

pavargau,
dabar jau
laikas
pamiegoti

miestai & miegas

gruodis,

naujas senas rajonas
Minskas ir Varšuva,
Niujorkas

lygiai apsnigtas senukų
stogas

eina žmogus
cigaretė oranžinė žiežirba

įsijungia išsijungia

nematai manęs,
neini namo

kitą savaitę kalėdos

ne mano balkonas,
bet taip pat sudžiūvę
mirusių augalų stiebai

abu palaidojom
abu sodinam

įsijungia
išsijungia

kūno žemėlapis

paaiškini streetwise
sąvoką

apie susigaudymą
urbanistinėje plotmėje

papasakoji apie
kūno žemėlapį

bodywise,
galvoju

įeinam kaip
trylikos, apžiūrim rankas,
pečius (ištisi strazdanų
baseinai / tvenkiniai / galaktikos?)

skruostai

akys

eyeswise

tavo marmuras
mano vyzdys liejasi su
spalva

sakai, negali nustoti
galvoti,

sakai,
akys ir plaukai

sakau,
bent tiek

sakai,
ir lūpos

kažkada sakai
visas veidas

tu žiūri
aš žiūriu
neromantizuojant,
kalbant apie faktus:

nuo vienų akių
nusitiesia tunelis iki kitų

vyksta pokalbis
nekalbant

slapta kalba
nejudinant lūpų

silencewise

bodywise

sąmoningumas ir
pažinumas savo ir kito
kūno

ar gali kitas pažinoti tave
tau pačiam nepažįstant

ar įmanoma bodywisdom
mokantis dviese

ar gali kitas parodyti vietas,
kurių nežinojai, esančias
tavo paties kūne

turbūt niekada nebuvai
ten atsidūrus/ęs

net jei grėstų sušaudymas
drįstu leistis

į gatves, parkus, skverus, aikštes,
aukštus pastatus ir tamsius rūsius,
kanalus, upes ir paupius, kiemus,
užkaborius, pievas ir laukus

kartu

prieš nugalint pasaulį
atrasti naują žemę