Jonas Mačiukevičius. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 8–9

Eilėraštis pabaigai

Rašalinė išdžiūvo.
Plunksnakotį išmečiau.
Ačiū už didžiulę
Išmintį!

Ačiū – kam? Dievui?
Gal velniui?
Jei ne ačiū, tai dėkui!
Nesikankinsiu veltui…

Stoviu prie Dubysos…
Kokios išsekusios gelmės!
Savęs neišvysiu…
Kompiuteris neišgelbės…

Aš bijau tų eilėraščių,
Kokių pats nemoku  rašyti…
Jų nėra čia…
Štai ir baigiasi šitaip…

 

Eilėraštis Vladui Šimkui

Prisimeni, Vladai, kaip mes prie Dubysos
Gurkšnojom žemaičių atvežtą alų.
Buvai Tu toks linksmas, buvai Tu toks VISAS.
Buvai Tu toks VISAS – be krašto, be galo.

Daug laiko, daug laiko prabėgo, subėgo…
Vasaros tilpo į lapo rudumą.
Alų gurkšnojant tikrai Tu nemėgai
Skystų kliedesių, visokiausių graudumų.

Tavęs jau nėra ir dubysos išseko,
Girdžiu tik kaip Kazlas Tave imituoja.
Norėčiau dabar pasakyti: aš – sekantis,
Bet tu pasakysi: vaikine, kartojiesi.

 

Eilėraštis „Poezijos pavasariui“

„Poezijos pavasariui“ reikia eilėraščių,
Poezijai reikia pavasarių.
Lit. gurmanui reikia priešpiečių,
Naktipiečių reikia skaitytojai Rasai.

O aš žiūriu į pirmąją žolę
Ir dainuoju neprasižiodamas:

Kokia žalia pievutė!
Žalia žalia žalia…
Joje žala karvutė
Gardžiuojasi žole.

Kokia graži idilė!
Graži graži graži…
Žalą karvutę myli
Suaugę ir maži.

O kas pavasarėlį
Mylės mylės mylės?
Žiaumoja karvė gėlę, –
Kaip kurti be gėlės?

 

Eilėraštis savo gyvenimui

Kiek prisimenu, visą gyvenimą
Aš pats sau buvau labai svetimas,
Kartais net patikėdavau, kad
Vidury kelio nusisuksiu
Ir nueisiu pats nuo savęs.
Kiek prisimenu, visą gyvenimą
Aš pats sau buvau labai svetimas.
Ir tik pradėjęs jausti
Artėjančią mirtį
Aš pats su savim suartėjau.

*

Už Raseinių gyvena daug brolių kilniųjų,
Pro kuriuos net lengviau mirtin eiti.
Ten – M. Martinaičio Kalnujai
Ir Kalnujų M. Martinaitis.

Prisimenu, – rodos, rašyti dar nemokėjau,
Ant uogelės pamažu augau dar,
Kai Juška Antanėlis man – pirmokėliui –
Pasakojo kažką apie Daugirdą.

Nesvarbu, iš kurios pusės paukšteliai tau čiulba,
Prisilesę savo skaniausių aronijų –
Pakelėse sutiksi ne vieną Mačiulį
Ir tik vieną Maironį…

*

Čia nebėra nei graiko, nei žydo,
Čia nebėra nei barbaro, nei skito.
Už mūsų lango gėlelė pražydo –
Pasaulis pakito.

Kol apipjaustė (arba kol papjovė),
Kiek iškentėjai, sunku apsakyti.
Vieni nujojo, kiti atjojo –
Pasaulis pakito.

Žinau, kad gimėm, žinau, kad mirsiu, –
Gal net papulsiu į dangų devintą…
Kol mes patirsim tai, ką patirsim –
Pasaulis vis kinta.

*

…ir senos dainos, lietuvi milžine,
Tavęs, atrodo, nesuranda.
Tyliai užspringsta tavo tilžėmis,
Virš Gudų girių varnom skrenda.

Šį vakarą, kuris nualpęs
Prie šulinio lyg kelmas mėtėsi,
Jaučiau: tiek daug į širdį telpa,
Nejau neliko dainai vietos?

 

Išvažiuojant iš Ženevos

Ženevą galima suvokt tik liūdint
Ir pažiūrėt į ją tik verkiančiom akim.
Koks Vilius Telis tavo širdį kliudė,
Joks Vilius Telis to nepasakys.

Aš jau namie. Aš ten daugiau negrįšiu,
Nes ašarų daugiau aš neturiu.
Pasaulyje šimtai ženevų ir paryžių,
Ir juos galiu atspėt iš vėjų keturių.

Bet juk širdis viena. Ir ten, kur aukštos uolos,
Kur Alpių vėjai be manęs atūš,
Matau, tarsi akmuo širdis nupuola…
Nejau suduš?

*

Jeigu atskris lėktuvėlis,
Išmes bombeles aklas,
Tai kurgi keliaus mūsų vėlės –
Į dangelius ar peklas?

Atsakymas sklando po erdvę,
Kur žydi baltai obelis.
Mes turime pavardę, vardą…
Bet kas iš tų žodžių išliks?

Praradę gyvenimo geismą,
Šaipykimės vien iš savęs,
Kad kartą atėję – išeisim…
Tenai gal jau niekas neves?