literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 1

Extra urbem

 

Taip, artinas žiema, ir ima šiauštis
alyvmedžiai po debesio apklotais.
(Čionai derėtų kreipinys: „Bičiuli
Septimijau.“) Vanduo neatsimainė
nuo tų dienų, kada ligūrų valtys
pasidavė triremoms. Kiek įlinko
vien kietasprandžiai skardžiai, pavadavę
belytę, menką mūsų miestų erdvę.

Tvankios uolos ir laiko abėcėlė.
Smiltainio neumos, mergelio fermatos.
Takus užbėrė lavina. Tamsuoja
tik tuneliai, išvarpę kalno įsčias.
Krioklys tarpekly karštligiškai šneka
su savimi, ir apleistoj kasykloj
senėja statula, kurios jau niekas
neišvilios iš marmuro lėliukės.

Krypčių beveik neatskiriam. Padangė
neperregima tarsi šlaito akmens.
Laužtinės randą kerta vertikalė.
It Rubiko įvairiaspalviai kubai,
kuriuos pakrantėje išbarstė jūra,
pro drėgną miglą paryškėja sodžius –
sala, neatsispyrusi prekybai,
aikštingai miniai, klegesiui ir purvui.

Į gatveles šiurkšti vandens puikybė
atplukdo kuždesį nuo Mezzogiorno.
Mes manom, kad neturim nieko bendro
su midijų šarvais, murenom, marių
slidžiais plėšrūnais, bet greičiausiai klystam.
Planktonas teliūskuoja uosto gniaužtuos.
Septimijau, po mūsų bus planktonas,
kur kas ankstesnis už ligūrų valtis.

Sakyčiau, nežinia, kur viskas dingsta,
bet aišku viena: mus įveikia mare.
Čionai, kur mūsų moterys džiovina
šukuosenas, kur raibuliuoja skėčiai
ir farinata puošia vaišių stalą,
po daugel amžių brausis jūrų žvaigždės,
praplauks žuvis, lyg veidrodis ar kriaušė,
ištirps paklydęs purslas. Ir druskinga

tėkmė pripildys šį neplatų plyšį –
tuo tarpu dar su tuneliais, turistėm
šventoriuje, skarelių pardavyklom,
putliu naujagimiu, kurs vežimėly
sapnuoja pirmą dar beformį sapną,
ir senute, kuri savaitėm laukia
retėjančių svečių, laiškų, skambučių,
paskui mirties (o ji dažnai užtrunka).

Bet mes, Septimijau, pajėgiam rinktis.
Lemtis akla, bet garsas aiškiaregis,
ir muzika paklūsta ne Anankei,
o dviem nesutariančiom karalienėm,
dviem sesėm priešginom. Pirmoji – Gaja,
iš protėvio Chaoso paveldėjus
jo niūrų stotą, jo beveidę jėgą.

Antroji – vėjų ir vienatvės deivė.
Dėkingi būkime abiem valdovėm.
Mielesnė ta, kurios buveinė – oras.
Kai sūrios gelmės plečiasi, o karštis
grėsmingai slegia įlankų paviršių,
ji vykdo savo pareigą – cikados
ir čiobro draugė, teikianti ramybę
pasaulio tuštumoj. Įsiklausykim
į jos netylantį santūrų balsą.

 

 

Prierašai prie Ksenofonto

 

             Žolė ugny,
žvirgždynas po batu. Ar nusilenks raketai
mečetės durtuvas? Dūluoja vargani
molingi aptvarai, sodybų siluetai.
Gyvenvietė, kurios neverta atstatyti,
aguonos ir mirtis paženklina šią sritį.

             Iškiluma,
kurios nė pats dangus pro dulkes nebemato,
hoplitų, raitelių ir tankų trypiama
meridianuose tarp Indo ir Eufrato.
Sausam druskožemiui atstoja derliaus ciklą
žaismė be gailesčio, be plano ir taisyklių.

             Šalia aikštės
jaunuolis stabteli ir pasitaiso diržą,
paskui abi rankas priglaudžia prie širdies,
dėkoja Viešpačiui, dar žvilgteli į viršų
ir žengia nebūtin. Tamsa. Keli lavonai,
kuriuos įamžina reporterių smartfonai.

             Neatlaidus,
plevenantis viršum suskeldėjusio ploto,
medžioklės įkaršty šukuojantis šlaitus,
it širšė zvimbčioja lėktuvas be piloto.
Barzdotas taikinys nepalydės gyvybės,
nes jo slaptavietė – greta pasiuntinybės.

             Lagūnoj ant
vandens vaivorykščių siūruoja standžios minos
ir skęsta kateris. Verpetuos apparent
rari nantes*, kurių nepasiges žemynas.
Sunkėjanti vilnis riebi ir aliejinga,
o dugnas nearti, ir jūra abejinga.

              Kaitri diena.
Centrinėj gatvėj vėl prekiauja krautuvėlės,
primiršta sprogimus tarptautinė zona,
kareivį sveikina neišvaizdus bordelis
prie kapinių tvoros, kur žemė išakėta
ir kaulai prikelti anksčiau, nei pažadėta,

              nes TNT,
ką besakysime, stipresnis už trimitą,
ir atpildas kur kas aršesnis nei kaltė
(anot istoriko, išvis prasimanyta).
Tačiau kaip derinti gudravimą ir smurtą,
šiose platumose žinojo dar Jugurta.

              Tylos šerdy,
taikingam užkampy prigludęs prie imtuvo
ar raibuliuojančio ekrano, supranti
nepainią tiesą: tie, kas turi kūną, žūva,
o kūnas dykumoj – smulkmė, detalė, krislas,
ir lyg akiratis nuo mūsų traukias tikslas.

              Ir vėl žvirgžde
įstringa armijos ir prasilenkia tautos,
užspringsta vieškeliai po drumzlina skraiste.
Toliau – aklavietė. Toliau belieka skliautas,
lyg neapykanta alsuojantis kišlakas,
kur eižėja delčia ir trupa zodiakas.

 

Ciklonas

 

Kol kas tik žalsvas mirgesys ekranuose.
Spiralė sukasi ir krūpčioja. „Dabar tai virto norma.“
Ji mus pasieks gal po dienos kitos.

Dangoraižis linguos, nelyginant lėktuvas, kertantis žemyno ribą,
viršum užtvindytų metro platformų plūduriuos negyvos žiurkės,
mašinoj įsijungs aliarmo sistema, paskui nurims, kaip rimsta sužeistasis,
aerodromuose pristigs sudedamųjų lovų.
Kai kurie praras gyvybę – jų vardų dar nežinom.
Šeimyna už miesto, kol krautuvės neuždarytos,
perka javainius. Vyras norėjo
išvykti toliau nuo pajūrio, žmona nesutiko.

Neaišku, saugiau rūsyje ar antrajam aukšte
(ąžuolo šaknys dar trumpos, jis gali užvirsti ant stogo).
Vaikai neturėtų girdėti tų ginčų.
Beje, ir negirdi: glamžuoja šunėką,
skaito vienas kitam „Žmogų vorą“,
patenkinti, kad mokykla nebeveikia,
o tamsuma patogiausia slėpynėms,
ir lengva pagąsdinti vyresniuosius,
su šviestuvu iššokus iš koridoriaus
prieš jaukią naktį miegamajame maiše.

Nes vaikai nesielgia kitoniškai
netgi ten, kur šeimyna svarsto: brautis pro keletą sienų ar likti –
juk niekas nelaukia svetur, o sumaištis tėvynėj,
galimas daiktas, baigsis. Dažniausiai tie ginčai
pavėluoti, kadangi duris jau klabena
liekni vaikinai su žaibo ženklais ant mundierių,
vorele išsiskleidę kareiviai žalsvomis palaidinėmis
siaučia sodybą, laisvės kovotojai skuba
bausti kolaborantų, artėja minia su mačetėm.

Žmogus, kaip žinia, vienintelis žemėj
turi tiek išminties, jog yra galingesnis
už stichiją. Kadangi tik jis
moka vertinti tartį ir kaukolės formą,
atskirti tuos, kas priklauso netinkamai tautai
ar luomui, pražaidusiam savo žaidimą.

Už lango šviesu (ulba volungė, žydi bijūnas),
nes orai visada palankūs tiems, kurie laimi.
Pagaliau jie palankūs ir mums. Mirgesys ekrane
nuslinko į šiaurę. Šaligatvy dunkso
nuo pamatų nuversta telefono būdelė,
prie lentinio tako beliko vienas žibintas,
bet žemė garuoja ir šyla. Šunėkas
eina lenkčių su vaikais. Atsilaikė medžiai. Pasaulis
lieka lygiai toks, koks ir buvo.


Apparent rari nantes – matyti reti plaukikai (citata iš Vergilijaus „Eneidos“).

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi