Jonas Mačiukevičius. Paskutinieji eilėraščiai

2013 m. Nr. 4

*

…Aš pasiduodu, mano gerasis drauge,
nes nebeturiu jėgų kovoti.
Man jau sunku nueiti iki fotelio.

Alfred Sisley

 

Skauda. Visus sąnarius skauda beviltiškai.
Aš maniau, kad tik dvasios skaudėjimą kęsti sunku.
O dabar jau žinau, kad paryžių ir pilviškių
Kas kiekvieną minutę šimtais netenku.

Sielos skausmą kadaise eilėraščiais gydžiau,
Ir padėdavo… Gal be reikalo kartais, manau.
O dabar jau žinau – susilygina dydžiai,
Į kuriuos lygiavausi, kuriais gyvenau.

Jau, brolau, galiu puikiai atspėti aš orą,
Galiu tiksliai išaiškinti tau, kiek iškris kritulių.
O dabar jau žinau, kad žinoti aš nieko nenoriu,
Gal ir noriu, tiesiog – negaliu, negaliu…

 

*

Prie kryžiaus – jau viskas…
Už kryžiaus – jau nieko
Nevyksta,
Nelieka.

Praėjo daug metų…
Nėra prie Ariogalos
Nei ratų,
Nei rogių.

Senukas mėgėjas
Jau šimtmetį tapo
Ne gėlę,
O kapą.

 

*

Septyniasdešimtmetį paminėjau,
Nežinau, ar iškilmingai.
Dabar jau ramu. Praėjo,
Pradingo.

Daugiau nebus jokių švenčių,
Jokių tolimų paryžių.
Taip ramu. Lyg negyvenčiau
Prie kryžių.

 

Prieš operaciją

Trūksta dvylikos minučių
Iki sutemų.

Trūksta dvylikos minučių,
Kad dar su Tavim pabūčiau
Iki sutemų.

Mano laikas apskaičiuotas
Iki sutemų.

Apkabintas, pabučiuotas,
Mano laikas apskaičiuotas –
Iki sutemų.

 

*

Apsnigo visą Lietuvą. Apsnigo.
Labai gražu. Tikrai labai gražu.
Lyg ledo senis sėdžiu aš tarp knygų.
Laukiu gyvenimo baigties čia pamažu.

Apsnigo Lietuvą. Apsnigo ir Europą.
Jau niekur neišeisiu iš namų.
Užtenka kruopų ir užtenka proto,
Kad dar tikėčiau aš būties būtinumu.

 

*

Šitą eilėraštį kūriau prieš mirtį,
Jau galavausi visais aš galais.
Matyt, ir velniukams aš pasigirti
Norėjau gebėjimais savo kvailais.

Kūriau eilėraštį. Kūną skaudėjo
(Siela jau turbūt iškeliavo anksčiau).
Jau jokios tabletės man nepadėjo.
Šiek tiek pats dar kūriau. Kitų neskaičiau.

Nyki ta dienelė (galbūt paskutinė),
Bet tau dar neleidžia numirti žmona.
„Dar užaugink… Dar sau iš krūtinės
Viską išsemk – kur diena, kur daina…“

O ten – seniai tuščia, tuščia, mieloji.
Dar, žinoma, gramdau eilėraštį šį.
Bet jau pats ir sau aš turbūt pameluoju,
Kad dar galiu aš ką nors parašyt.

Gramdau krūtinę. Gramdau lig kraujo.
Bijau aš užtrukti duobėtam kely.
„Turiu užauginti…“ Prašau. Reikalauju.
Ar sielą pavysiu? Juk ji jau toli.

 

*

Vienintelis takas,
Joneli –
Į Antakalnį…
Į Kalnelį…

Ar priims tave broliai?
Ar priims tave sesės –
Netikrą linksmuolį
Be tęsinio.

Paskutinės mintys –
Į akmenį.
Takelis išmintas –
Antakalnin.

 

*

Palaisčiau gėlę
Paskutinę.
Per naktį gėlė
Man krūtinę.

Lubos užstojo
Paukščių Taką.
Širdis sustojo
Ir vėl plaka.

 

*

Iš ČIA išėjau,
Lig TEN nenuėjau.
Prisėdęs ant akmens mąstau:
Kiek nuėjau
Ir kiek nueiti dar liko?

Kol taip mąsčiau,
Akmuo prabilo:
Dar nueik
Bent lig kito
Akmens.

 

Paskutinis kaimas

Vystyklai ant tvoros,
Karstas prie sienos
Džiūsta.

Čiauška. Dejuoja. Pro-
sija sukruvintą
žiurstą.

Sodybėlė ten – pamišky,
Sako, ten – Lietuvos
Rubežius.

Dar kartą saulė išky-
la iš už kalvos.

Veža
Du piemenys
Vyrą apsivėmusį…