Agnė Alijauskaitė. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 7
* * *
atsibusti ryte reiškia
skaityti naujienas
kurios per naktį paseno ir susijaukė
ne mažiau nei nusiaubtos planetos reljefas
įsmeigęs į save tavo akis
tau perdūrus žuvies akį
pasenusiu dantų šepetėliu
jis reiškė atsibusti ryte
neturinčiame kvapo
lyg būtum miegojęs be kūno
kuris per naktį paseno ir susijaukė
ne mažiau nei visos juodosios skylės
išbalintos ne peroksido bet kažin ko
žmogiškesnio
bakterijomis kurias išspjovei į orą
nusičiaudėjęs
nes čiaudulys reiškė atsibudimą
iš kasdienio košmaro
jame visi skaito naujienas
pasenusias greičiau
negu alkis
suvalgius omletą iš plastiko
Batai prie Dunojaus
prieš sušaudydami jie liepė sugalvoti paskutinį norą
nusisukti į kitą upės pusę
ir upei nusisukti nuo mūsų
kad noras išsipildytų net prieš vėją
banguojant savo ne tos spalvos garbanom
ne tos veislės šunų pasaitėliais ir kaulais
kuriuos jie atneša net nesušvilpus
nes užuodžia daugiau negu mes ir netgi po vandeniu
pridengiančiu baltą laivų nuogumą
– ir kaip tokio neįsimylėsi? kol dar nedega šviesos
žvakės nedegina iš šiukšliadėžės kyšančio prezidento portreto
kasdien deginančio savo šalį be jokių kraujo žymių
prieš sušaudydami jie liepė užsimerkus skaičiuoti
idant būtume pavyzdingi kaip mokinukai
per matematikos pamoką
į kurią niekada nežiūrėjome taip rimtai
kaip šiandien
kai uždrausta į ją žiūrėti
turbūt iš baimės kad įsimylėsime laivą ir suskaičiuosime
kiek žingsnių reikėtų norint į jį įšokti
visai prieš pat praplaukiant
prieš sušaudydami jie liepė negalvoti
tai buvo sunkiau nei palaidoti savo pirmą šunį
paskandintą Dunojuje dėl negrynos veislės
ir lojimo ne pagal partijos liniją
tik jis dabar galėtų mane išgelbėti
prieš sušaudydami jie liepė nusiauti batus
idant nepareitume į gatves
grėsmingai kaukšėdami
* * *
grįžti iš kelionės reiškia
pripildyti skalbinių dėžę
dar nematytomis dėmėmis
nubrozdintais naujų vėliavų šešėliais
kurie primena kiek visko draudžiama
išžodžiavus valstybė
išsikerojus ir mieganti sau
į sveikatą
kol šunys sargauja uostydami
vienas kitą
ir kandžiodami
lyg niekas nebūtų uždrausta
kai grįžti iš kelionės
kuri nenuvedė į minų lauką
tik į jaukią vienatvę
lėktuvo nerūkomajame
* * *
jaučiu kaip visas gyvenimas
atsimuša į padidėjusį kortizolio lygį
nuo kurio niekaip nepaspruksi
kimšdamas bandeles ar kitus raminamuosius
išsibėgiodamas po miestą
dalimis
ir sugrįždamas ramiai
kitą kartą
viskas visada kitą kartą
* * *
jaučiuosi lyg nužengus
iš Fridos Kahlo paveikslo
visa skaudanti ir beveik be organų
ar su permatoma oda
pro kurią prasišviečia visos pūslės
inkstai
dar balažin kas
jau neatsimenu kiek visko
tuose paveiksluose nupiešta
ir kiek nutylėta
seniai praėjus besižavinčiai vaikystei
kai menas būtinai turėjo būti maištingas
apie skausmą bet ne gyvenimą
apie skausmą be gyvenimo
suaugus šiedu pasidaro neatskiriami
o maištingas menas sušmėžuoja atminty
šalia rytinių multikų
kurių nežiūrėdavau pritardama mamai
kad nesąmonės
ir kai pasakydavau tai kiemo vaikams
jie nebedraugaudavo
nusprendžiau nesakyti nieko
tyliai rausdavau kokią nors smėlio pilį
(labiau iš reikalo)
tada nedraugaudavo
nes nekalbu
kažin ar vaikai ir dabar
nustotų draugauti
jei pasakyčiau
kad maištingas menas
nesąmonė?
* * *
jie taip išsigąsta
man pasakius nebijau
kad nusprendžia tuo įsitikinti
pačiais netikėčiausiais būdais
iš kurių
nesuvaldyta agresija
yra tik švelnus pakutenimas
prieš sapnuojant košmarą
apie tai kaip stipriai
galima nekęsti moters
kuri neduoda
bet pasiima kažkieno apgraužtą pieštuką
vienintelį likusį ginklą
kuris pats papasakos
kaip viskas buvo iš tiesų
niekieno neprievartaujamas
nekliudomas svetimais
grafito nagučiais
auč, jie taip išsigąsta
man pažiūrėjus kad nebijau
kad nebereikia nieko
sakyti
* * *
kai šalia vyksta prancūziškas streikas
lietuviškas panėšėja
į mokytojų nusibadavimą
tokie buvo madingi viduramžiais
dar regint dėl ko aukotis
o dabar manymas kad padės
atrodo naivus ir beviltiškas
kaip ta atšalusi košė
kurios nunešti neleis apsauginiai
badavimą saugantys iš pareigos
ne iš dvasingumo
koks buvo madingas viduramžiais
kai aukščiausias nepanėšėjo
į carus su caraičiais
žiūrinčiais pro langą
su sauja popkornų
paskrudintų tiek kad kvapas
nuvilnytų iki kiekvieno badaujančio
atskiru šuoru
beveik kaip šventa dvasia
kokia buvo madinga viduramžiais
gal vis tiek
priimkite tai kaip ženklą