literatūros žurnalas

Elena Karnauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10

Išmokau nesusitikti

dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą
arbata pusryčiai kava rakinu
duris beveik nieko nematau
pakeliui į darbą nesutinku
nei piliarožių nei jurginų
palei daugiabučių palanges
improvizuotuose darželiuose
rąžosi ryžos katės tiksliau
viena ji nežiūri į mane aš
nežiūriu į ją taip ir su tavim
prasilenkiam šiame gyvenime
per pietų pertrauką žinau tu
sėdi per vieną staliuką ten kairėje
neatsigręšiu nekalbinsiu apsimesiu
kad nematau išmokau nesusitikti
bejėgiai prieš tėkmę bejėgiai
prieš lemtį pažiūrėk kaip lengvai
sūkuriuodami krenta nugeltę
beržų lapeliai pirmieji rudens
pranašai

 


Koncertas Karlskronos aikštėj

po privalomos darbinės paskaitos
apie savimotyvaciją skubėjau į koncertą
Karlskronos aikštėj automobilio termometras
rodė +31 °C protingiau būtų važiuoti tiesiai
prie jūros bet įsitaisau tarp kitų ant vejos
priešais mažutę vasaros sceną du vaikinukai
meistriškai žaidė violončelių garsais išgaudami
kartais airiško džigo kartais Stevie’io Wonderio
melodijas nedidelis būrelis klausytojų it
tirpstanti ledo lytis birželio pavėsyje
kartais atskildavo kas nors kartais kas nors
prisišliedavo kaip ir tas treninguotas vyrukas
su dviračiu ir alaus skardine prigula
užsirūko tarp muzikantų ir publikos
praplaukia didelė solidi dama lėtai
tarsi gerai pakrauta barža koncertas
tęsėsi neilgai kaip prasidėjo
taip ir baigės be jokios motyvacijos

 


Laisvės kaina

rytais eidama į tarnybą pastebiu
keistus kintančio gyvenimo ženklus
du kirai kovoja dėl maisto likučių
jūrpaukščiai virtę daugiabučių stogų
gyventojais šiukšliadėžių okupantai
išsilaisvinę nuo permainingos jūros
pamažu plečiantys savo gyvenamus
plotus jauniklių klyksmas ankstyvos
vasaros rytais toks pat įprastas kaip
netikėtai įsijungusi automobilio
signalizacija tokia yra paukščio
laisvės kaina mano laisvės kaina
yra mėlyni kompiuterio ekrano
vakarai per šventes bet kvėpuoju
pilna krūtine tavo laisvės kaina
yra apygirčio baro istorijose apie
režisūros studijas Maskvoje ir
nenaudėlę žmoną kuri paliko
besiskleidžiantį talentą niekšė
slapta pardavė butą ir kažkur
išsikraustė su visais trim vaikais
dar tebesriūbauji po dvidešimties
metų o rytui auštant išrėki
„aš esu laisvas žmogus“ tik
niekas nesiklauso nei kirai
nei moterys skubančios į darbą
vedančios vaikus į darželį
vedžiojančios šunis stoviniuojančios
prie kirpyklų ir kavinukių durų
trys girtuoklėliai sėdi ant palangės
vidinėje „Iki“ kiemo pusėje niekur
nereikia skubėti vaikai jau užaugo
motinos nebeatmena jų vardų
absoliučiai laisvi dar nėra dešimtos

 


Nakties serenados

nesigailėti nieko kas pasiliks
už nugaros pasibaigus vasarai
pasibaigus rugpjūčio žvaigždynams
akių tinklainėse įsirašo paukščių
takai nakties koordinatės kur
karališkos rožės pražysta rūmų
vidiniam kieme čia užuovėja
gęstant dienai orkestro garsai
pakylėja virš jūros virš tilto
ir nusineša sielą vaiduoklį
patyliukais atslinkęs ruduo

 


Pacifistinis

privačiuose pokalbiuose išnarstom
viens kitą po kaulelį juokaudami
kad „apkalbos – gyvenimo druska“
susitikę gražiai šypsomės mandagiai
linksim į taktą banalioms frazėms
„puikiai atrodai“ „gražiai įdegei“
patys pritariam ir atliepiam tokioms
frazėms bet kai nusisuku tada
pajuntu žvilgsnį it raudoną taikinio
tašką kažkodėl ne į pakaušį
kažkodėl tarp menčių bet einu
apsimesdama kad man nerūpi
kad nieko nevyksta kad diena
prasidėjo ir baigsis kaip visos

 


Pauzės

I

plūduriavau sustingusio laiko upėj
tarsi motinos įsčiose bet nesijaučiau
saugi grėsmingai artinosi diena

II

nuskaidrėjęs dangus pokalbio
nuotrupos iš kiemo šulinio
į daugiabučio bokšto smailę

III

kriauklės iš kelionių kaktusai
ant miegamojo palangės užšoka
katinas stebi balandžius jo vyzdžiai
susiaurėja iki siūlelių
kartais ir tu į mane taip žiūri
kartais taip aš galvoju apie tave

 

Restart’as

pirmadienio rytais akvariumo pavidalo
ofise užsislėpusi kampe tarp difenbachijų
rašau eilėraštį apie praėjusį laiką dar bent
pusvalandžiui mėginu nebūti savaiminio
mechanizmo sraigteliu lengvai pakeičiamu
kai nusidėvi turėjau čia būti nes atveriant
Swedbank’o „langą“ vėrėsi gūdi tuštuma
vis pažvelgdavau į dangaus paukščius
kurie „nei sėja, nei pjauna“ akimirką
rodės kad giesmės netenka prasmės

Alfonsas Andriuškevičius. Nykiosios Valdo Gedgaudo „Stotys“: metafizinis maištas

2024 10 01 / Alfonsas Andriuškevičius analizuoja ir pristato Valdo Gedgaudo knygoje „Stiprėjanti juoda“ spausdinamą eilėraščių ciklą „Stotys“.

„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Antanas Šimkus. Šiek tiek labiau į šiaurę

2024 m. Nr. 8–9 / O štai estų kūrinius lietuviškai ligi šiol galime vadinti deficitu. Turbūt ir dėl šių priežasčių Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiuos metus paskelbė Estų literatūros metais.

Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas…

Rima Pociūtė. Akrobatai ant lyno: dar kartą apie Justino Marcinkevičiaus, Jaano Krosso ir Noros Ikstenos kūrybą

2024 m. Nr. 8–9 / Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920–2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga…

Andrius Jakučiūnas. Kaip mokslininkai plaukė, keliavo ir utopijas kūrė

2024 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Nariaus Kairio „Yura yura“, Norberto Černiausko „Fado“ ir Darius Žiūros „Diseris“.

Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas

2024 m. Nr. 8–9 / Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys.

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna (g. 1986) Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, dirbo kultūros mėnraščių…

Timo Maran. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Timo Maranas (g. 1975) – estų mokslininkas semiotikas, poetas, Tartu universiteto profesorius, šešių poezijos knygų ir knygelės vaikams autorius. Tartu universitete studijavo zoologiją…

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (1941–2021).

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9 / Jonas Liniauskas. Vėjo akys: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.