literatūros žurnalas

Elena Karnauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10

Išmokau nesusitikti

dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą
arbata pusryčiai kava rakinu
duris beveik nieko nematau
pakeliui į darbą nesutinku
nei piliarožių nei jurginų
palei daugiabučių palanges
improvizuotuose darželiuose
rąžosi ryžos katės tiksliau
viena ji nežiūri į mane aš
nežiūriu į ją taip ir su tavim
prasilenkiam šiame gyvenime
per pietų pertrauką žinau tu
sėdi per vieną staliuką ten kairėje
neatsigręšiu nekalbinsiu apsimesiu
kad nematau išmokau nesusitikti
bejėgiai prieš tėkmę bejėgiai
prieš lemtį pažiūrėk kaip lengvai
sūkuriuodami krenta nugeltę
beržų lapeliai pirmieji rudens
pranašai

 


Koncertas Karlskronos aikštėj

po privalomos darbinės paskaitos
apie savimotyvaciją skubėjau į koncertą
Karlskronos aikštėj automobilio termometras
rodė +31 °C protingiau būtų važiuoti tiesiai
prie jūros bet įsitaisau tarp kitų ant vejos
priešais mažutę vasaros sceną du vaikinukai
meistriškai žaidė violončelių garsais išgaudami
kartais airiško džigo kartais Stevie’io Wonderio
melodijas nedidelis būrelis klausytojų it
tirpstanti ledo lytis birželio pavėsyje
kartais atskildavo kas nors kartais kas nors
prisišliedavo kaip ir tas treninguotas vyrukas
su dviračiu ir alaus skardine prigula
užsirūko tarp muzikantų ir publikos
praplaukia didelė solidi dama lėtai
tarsi gerai pakrauta barža koncertas
tęsėsi neilgai kaip prasidėjo
taip ir baigės be jokios motyvacijos

 


Laisvės kaina

rytais eidama į tarnybą pastebiu
keistus kintančio gyvenimo ženklus
du kirai kovoja dėl maisto likučių
jūrpaukščiai virtę daugiabučių stogų
gyventojais šiukšliadėžių okupantai
išsilaisvinę nuo permainingos jūros
pamažu plečiantys savo gyvenamus
plotus jauniklių klyksmas ankstyvos
vasaros rytais toks pat įprastas kaip
netikėtai įsijungusi automobilio
signalizacija tokia yra paukščio
laisvės kaina mano laisvės kaina
yra mėlyni kompiuterio ekrano
vakarai per šventes bet kvėpuoju
pilna krūtine tavo laisvės kaina
yra apygirčio baro istorijose apie
režisūros studijas Maskvoje ir
nenaudėlę žmoną kuri paliko
besiskleidžiantį talentą niekšė
slapta pardavė butą ir kažkur
išsikraustė su visais trim vaikais
dar tebesriūbauji po dvidešimties
metų o rytui auštant išrėki
„aš esu laisvas žmogus“ tik
niekas nesiklauso nei kirai
nei moterys skubančios į darbą
vedančios vaikus į darželį
vedžiojančios šunis stoviniuojančios
prie kirpyklų ir kavinukių durų
trys girtuoklėliai sėdi ant palangės
vidinėje „Iki“ kiemo pusėje niekur
nereikia skubėti vaikai jau užaugo
motinos nebeatmena jų vardų
absoliučiai laisvi dar nėra dešimtos

 


Nakties serenados

nesigailėti nieko kas pasiliks
už nugaros pasibaigus vasarai
pasibaigus rugpjūčio žvaigždynams
akių tinklainėse įsirašo paukščių
takai nakties koordinatės kur
karališkos rožės pražysta rūmų
vidiniam kieme čia užuovėja
gęstant dienai orkestro garsai
pakylėja virš jūros virš tilto
ir nusineša sielą vaiduoklį
patyliukais atslinkęs ruduo

 


Pacifistinis

privačiuose pokalbiuose išnarstom
viens kitą po kaulelį juokaudami
kad „apkalbos – gyvenimo druska“
susitikę gražiai šypsomės mandagiai
linksim į taktą banalioms frazėms
„puikiai atrodai“ „gražiai įdegei“
patys pritariam ir atliepiam tokioms
frazėms bet kai nusisuku tada
pajuntu žvilgsnį it raudoną taikinio
tašką kažkodėl ne į pakaušį
kažkodėl tarp menčių bet einu
apsimesdama kad man nerūpi
kad nieko nevyksta kad diena
prasidėjo ir baigsis kaip visos

 


Pauzės

I

plūduriavau sustingusio laiko upėj
tarsi motinos įsčiose bet nesijaučiau
saugi grėsmingai artinosi diena

II

nuskaidrėjęs dangus pokalbio
nuotrupos iš kiemo šulinio
į daugiabučio bokšto smailę

III

kriauklės iš kelionių kaktusai
ant miegamojo palangės užšoka
katinas stebi balandžius jo vyzdžiai
susiaurėja iki siūlelių
kartais ir tu į mane taip žiūri
kartais taip aš galvoju apie tave

 

Restart’as

pirmadienio rytais akvariumo pavidalo
ofise užsislėpusi kampe tarp difenbachijų
rašau eilėraštį apie praėjusį laiką dar bent
pusvalandžiui mėginu nebūti savaiminio
mechanizmo sraigteliu lengvai pakeičiamu
kai nusidėvi turėjau čia būti nes atveriant
Swedbank’o „langą“ vėrėsi gūdi tuštuma
vis pažvelgdavau į dangaus paukščius
kurie „nei sėja, nei pjauna“ akimirką
rodės kad giesmės netenka prasmės

Gvidas Latakas: „Literatūra – utopinė sala saviems palociams budavoti“

2024 m. Nr. 1 / Poetą Gvidą Lataką kalbina Saulius Vasiliauskas / Kiekviename meno lauke pasitaiko kūrėjų, kurie mažai atitinka vyraujančių kūrybos stilių ir viešų laikysenų vidurkį. Jie daliai to lauko dalyvių ir sekėjų iš pradžių gali būti nesuprantami…

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Nora Ikstena. Džiugi žinia. Šeteniai

2024 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“…

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Michel Foucault. Kas yra autorius?

2024 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Dobilė Kisieliūtė / Pirmą kartą Michelis Foucault (1926–1984) pranešimą „Kas yra autorius?“ perskaitė 1969 m. Prancūzijos filosofų draugijoje, reaguodamas į R. Barthes‘o esė „Autoriaus mirtis“.

Akvilina Cicėnaitė. Pasimatuoti mirtingumą

2024 m. Nr. 1 / Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai.

Eglė Ambrožaitė. Tėvynė kaip didelis šermukšnių sodas

2024 m. Nr. 1 / Diana Paklonskaitė. Gėlės kaip šunys. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 96 p. Knygos viršelio dailininkė – Ana Mara.

Marek Hłasko. Du apsakymai

2024 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Marekas Hłasko (1934–1969) – lenkų prozininkas, scenaristas. Jo aštrūs nykią, tamsių spalvų kasdienybę vaizduojantys kūriniai iš karto atnešė jam sėkmę.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Vytautas Kaziela. Gedėjimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / negalvok apie dulkes
ir apie tai
į ką mes virstame

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui