literatūros žurnalas

Elena Karnauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10

Išmokau nesusitikti

dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą
arbata pusryčiai kava rakinu
duris beveik nieko nematau
pakeliui į darbą nesutinku
nei piliarožių nei jurginų
palei daugiabučių palanges
improvizuotuose darželiuose
rąžosi ryžos katės tiksliau
viena ji nežiūri į mane aš
nežiūriu į ją taip ir su tavim
prasilenkiam šiame gyvenime
per pietų pertrauką žinau tu
sėdi per vieną staliuką ten kairėje
neatsigręšiu nekalbinsiu apsimesiu
kad nematau išmokau nesusitikti
bejėgiai prieš tėkmę bejėgiai
prieš lemtį pažiūrėk kaip lengvai
sūkuriuodami krenta nugeltę
beržų lapeliai pirmieji rudens
pranašai

 


Koncertas Karlskronos aikštėj

po privalomos darbinės paskaitos
apie savimotyvaciją skubėjau į koncertą
Karlskronos aikštėj automobilio termometras
rodė +31 °C protingiau būtų važiuoti tiesiai
prie jūros bet įsitaisau tarp kitų ant vejos
priešais mažutę vasaros sceną du vaikinukai
meistriškai žaidė violončelių garsais išgaudami
kartais airiško džigo kartais Stevie’io Wonderio
melodijas nedidelis būrelis klausytojų it
tirpstanti ledo lytis birželio pavėsyje
kartais atskildavo kas nors kartais kas nors
prisišliedavo kaip ir tas treninguotas vyrukas
su dviračiu ir alaus skardine prigula
užsirūko tarp muzikantų ir publikos
praplaukia didelė solidi dama lėtai
tarsi gerai pakrauta barža koncertas
tęsėsi neilgai kaip prasidėjo
taip ir baigės be jokios motyvacijos

 


Laisvės kaina

rytais eidama į tarnybą pastebiu
keistus kintančio gyvenimo ženklus
du kirai kovoja dėl maisto likučių
jūrpaukščiai virtę daugiabučių stogų
gyventojais šiukšliadėžių okupantai
išsilaisvinę nuo permainingos jūros
pamažu plečiantys savo gyvenamus
plotus jauniklių klyksmas ankstyvos
vasaros rytais toks pat įprastas kaip
netikėtai įsijungusi automobilio
signalizacija tokia yra paukščio
laisvės kaina mano laisvės kaina
yra mėlyni kompiuterio ekrano
vakarai per šventes bet kvėpuoju
pilna krūtine tavo laisvės kaina
yra apygirčio baro istorijose apie
režisūros studijas Maskvoje ir
nenaudėlę žmoną kuri paliko
besiskleidžiantį talentą niekšė
slapta pardavė butą ir kažkur
išsikraustė su visais trim vaikais
dar tebesriūbauji po dvidešimties
metų o rytui auštant išrėki
„aš esu laisvas žmogus“ tik
niekas nesiklauso nei kirai
nei moterys skubančios į darbą
vedančios vaikus į darželį
vedžiojančios šunis stoviniuojančios
prie kirpyklų ir kavinukių durų
trys girtuoklėliai sėdi ant palangės
vidinėje „Iki“ kiemo pusėje niekur
nereikia skubėti vaikai jau užaugo
motinos nebeatmena jų vardų
absoliučiai laisvi dar nėra dešimtos

 


Nakties serenados

nesigailėti nieko kas pasiliks
už nugaros pasibaigus vasarai
pasibaigus rugpjūčio žvaigždynams
akių tinklainėse įsirašo paukščių
takai nakties koordinatės kur
karališkos rožės pražysta rūmų
vidiniam kieme čia užuovėja
gęstant dienai orkestro garsai
pakylėja virš jūros virš tilto
ir nusineša sielą vaiduoklį
patyliukais atslinkęs ruduo

 


Pacifistinis

privačiuose pokalbiuose išnarstom
viens kitą po kaulelį juokaudami
kad „apkalbos – gyvenimo druska“
susitikę gražiai šypsomės mandagiai
linksim į taktą banalioms frazėms
„puikiai atrodai“ „gražiai įdegei“
patys pritariam ir atliepiam tokioms
frazėms bet kai nusisuku tada
pajuntu žvilgsnį it raudoną taikinio
tašką kažkodėl ne į pakaušį
kažkodėl tarp menčių bet einu
apsimesdama kad man nerūpi
kad nieko nevyksta kad diena
prasidėjo ir baigsis kaip visos

 


Pauzės

I

plūduriavau sustingusio laiko upėj
tarsi motinos įsčiose bet nesijaučiau
saugi grėsmingai artinosi diena

II

nuskaidrėjęs dangus pokalbio
nuotrupos iš kiemo šulinio
į daugiabučio bokšto smailę

III

kriauklės iš kelionių kaktusai
ant miegamojo palangės užšoka
katinas stebi balandžius jo vyzdžiai
susiaurėja iki siūlelių
kartais ir tu į mane taip žiūri
kartais taip aš galvoju apie tave

 

Restart’as

pirmadienio rytais akvariumo pavidalo
ofise užsislėpusi kampe tarp difenbachijų
rašau eilėraštį apie praėjusį laiką dar bent
pusvalandžiui mėginu nebūti savaiminio
mechanizmo sraigteliu lengvai pakeičiamu
kai nusidėvi turėjau čia būti nes atveriant
Swedbank’o „langą“ vėrėsi gūdi tuštuma
vis pažvelgdavau į dangaus paukščius
kurie „nei sėja, nei pjauna“ akimirką
rodės kad giesmės netenka prasmės

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Deividas Varanius. Dienoraštinė poezija

2022 m. Nr. 10 / Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 72 p. Knygos dailininkė – Dovilė Bagdonaitė.

Witold Gombrowicz. Operetė

2022 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė / Witoldas Gombrowiczius (1904–1969) – lenkų prozininkas ir dramaturgas, nepriklausomas originalus mąstytojas, vienas garsiausių XX a. Europos literatūros meistrų

Giedrė Steikūnaitė. Tremtinys savojoje žemėje: Mahmoudas Darwishas

2022 m. Nr. 10 / Pats M. Darwishas ne kartą yra išreiškęs nuostatą, jog karo niokojamam pasauliui harmonijos suteikti gali tik poezija. „Barbariškumui poezija gali priešintis tik patvirtindama ryšį su žmogiškuoju trapumu, tarsi žolė, auganti ant griuvėsių…

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Julius N. Savorinas. Su mirimo diena

2022 m. Nr. 10 / Baigiasi ruduo. Už lango geltonais lapais nuklotas hospiso kiemas. Kitą dieną juos nubalina sniegas. O pavasarį, kai krenta paskutinės snaigės, mes su Peteriu atlošti savo lovose žiūrime vienas į kitą, juokiamės, tik nesuprantu kodėl.

Rolandas Rastauskas. Derekas Berlyne

2022 m. Nr. 10 / Darius pasirąžė, sąmonės išklotinėje laiko funkcija buvo aiškiai sutrikusi: atrodė, kad jis dar tik ilgos kelionės vidury, dar tik atkimšo antrą lefę, o galo taip ir nematyti. Iš Centrinės ligi Friedrichstadt-Palast taksi vežė tris…

Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

Jurgita Pelėdaitė. Baltasis bizonas

2022 m. Nr. 10 / Per tuščių butelių jūrą skinuosi kelią link savo sosto. Tu seki įkandin ir spardai juos į šalis, tada atsisėdi priešais. Mudu ilgai tylime. Tylime ir žiūrime pro langą, ant kurio taip ir nepakabinome užuolaidų.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Mahmoud Darwish. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Giedrė Steikūnaitė / „Sielai nieko nėra sunkiau už išgaruojančių svajonių kvapą…“ – tai Palestinos tautos poetu tituluojamo Mahmoudo Darwisho (1942–2008) žodžiai. Savo gyvenime jis žinojo, ką reiškia…