Artūras Valionis. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 4

*

 

       Mano tėvas ir mano motina
                              turi Artūrą.
                 Artūras rašo negražią
                            grožinę literatūrą

        ar negraži vis dar grožinė,
      ar grožinė gali būt negraži?

        diewa ži*
       ––––––

       * bet kaži

 

 

 

              Skersvėjis

 

                                   Šventės baigės. Ant pjedestalo
                                   įsivaizduojamos kelios
                                   prusto bandelės

       Kai dar buvau neekologiškas: celofanas, plastmasės gabalas,
       stiklinis butelis,
       dūlėjau ilgai:
       vėjas nešiojo mane po kiemą ratu
       kartu su saldainių popierėliais, iškarpom, įvairiarūšių
       šiukšlių gniutulais, visokių pakraipų,
       rideno paskui skardines

       patirčių karuselė

       sunkiai stūmiausi per asfalto ir smėlio mikstūrą,
       išragavau žemių, žolės ir akmenukų kokteilius,
       vos paspėjau su jaunesniais,
       išriedėjom, kad ir didelėm pastangom
       barškėdami,
       prakaituotas asfaltas liko nuogas ir purvinas

       tas pats vėjas švilpė pro mano kaklelį
       pirmyn atgal, lengvai detonuodamas

       plyšavo iš visos širdies,
       nuoširdžiai

       besiklausantiems plyšo širdis
       stiklas atlaikė

       protingi žmonės, pamatę kažką
       panašaus, tuštumą po plaučiais
       iškilmingai pasivadino
       nostalgie, apsirašė žodynuose,
       kas tai yra, ir visiems
       tapo aišku,
       kada ir ko teisėtai galima liūdėt ir gailėtis

       taip ir mes, tokie, gavom šansą
       susilygint su kitais
       įstabiais dalykais iš tada: šerpetotu
       jūros bangavimu,
       saulėlydžių raudoniu kopose, šviežio
       šalčio kvapu
       suledėjusiuose sausio skalbiniuose,
       išdžiaustytuose ant lygumų virvės

 

 

 

                     schizma

 

       kai     d i e w a s
       žvelg
       weidrodin

        reg

              s a v    v e i d

 

 

 

              Diena, kai didžiausia
              nuodėmė būtų
              nedaryti jokios nuodėmės

 

       Susėdę prie stalo,
       mes valgėm išalkusią ir ištroškusią mėsą.
       Kažkur netoliese, gal kitam
       kambary, skambėjo varpeliai.
       Lauke vaikai žaidė gniužulu,
       panašiu į kamuolį.

       Taip, sako geltoni saulės kiškiai,
       mums tinka ši plėšri Laukinė ramybė:

       kitas rytas
       bus tetraedro formos.

       Gal dėl tokios keistos ištarmės,
       o gal tik sutapimas:

       iki paryčių
       vieni paukščiai gėrė,
       kiti kvatojosi.

       Žmonės rašė dainas apie
       pabaigos pradžią.

       Vienišos poros sukosi
       labirintuose,
       iš kairės į dešinę:

       šioj žemės smegenų
       pusrutulio pusėj
       taip susitraukia į kriauklę
       vandens sūkurys

        (bet niekas šviežiai
       nepatikrino – gal jau kiti
       laikai, kiti papročiai, gal jau
       kitaip nei seniau? – nėr jokių
       džiaugsmu ar žiniom įkrautų
       naujų pranešimų. Vis dar
       viliamės, kad užstrigo. Kad pakeliui).

       Grafitinėj tamsoj iš po šokančių kojų
       pusiau skilo žiežirbos:::
       tuomet aš suradau tavo akis
       tavo akių tinklainėse –

       kontrabandininkas apšvietė man
       kelią

       voratinkliai plyšo beeinant

 

 

 

              Eksšuns ant asfalto metafora

 

       Žemuogės

        traukiasi

       geležinkeliui

       iš kelio

 

 

 

              rytų europa

 

       Tai buvo didelė jėga. Panorėję, būtų galėję
       aplinkui rimtai apsišluoti. Uniformos turėjo
       tarp jų giminių, nebūtų stabdę. Bet pasirinko
       nuosaikų elgesio būdą. Suvažiavo iš visų pašalių
       prie valstybinių rūmų. Skandavo, reikalavimus
       kėlė, grūmojo. Buvo plačiai apšviesta, nesikartosiu.
       Ėjau tuo metu jaunesnėj miesto pusėj, kur
       ramybė, nes aš svetimas ten, miestas ne mano, ne
       mano šalis, tauta, kalba ir valstybė, o tokiems tik
       stebėt. Iš už medžių du ant manęs, aiškiai matyt,
       kad ir jie čionai nepriklauso, tik truputėlį kitaip.

       Pasirodo, nepataikė išlipti. Vaikšto, parkas kažkoks,
       šimtametis, teisingai, bet Rūmų tai nėr, vien
       daugiaaukščiai, tušti, kas dirba, kas ten, protestuoja.
       Net ir stotelė, kurioj juos išleido, kažkur išvažiavo,
       kol ratą apsuko. O jų mūsiškiai dėl bendro reikalo,
       šalty. Tie tai pabijojo, dar pagalvos, pralaukė šiltai,
       kol ir kuo baigsis. Sakyk, užsienieti, litvine, antros
       eilės pusbroli, kur eit ir parodyt, kokie mes galingi?
       Kū mum daryc?

       Nustojau būt tik stebėtojas, porai minučių, nurodžiau
       kelią. Teisingą. Dešimt minučių pėsčiom. Ratų nereikia,
       tiesiai alėja, o ten jau girdėsis.

       Vakare žiūrėjau žinias. Padainavę visi išsiskirstė. Mano
       valstiečių nerodė. Tai nežinau, ar suspėjo. Jaučiu, pritrūko
       tų kelių decibelų.

 

 

 

              Išrašas: trūkumai

 

       Gimė ne laiku.
       Tėvai patingėjo suklastot popierius.

       Pramiegojo savo areštą.
       Pavėlavo į savo šermenis.

       Dabar bando taisyt padėtį.
       Ieško įtakingų pažįstamų
       atitinkamuose sluoksniuose.

 

 

 

              Teorema. Įrodymas. Bandymas

 

       Nieko nėra neįmanomo,

        jei viskas yra įmanoma,

        bet viskas nėra įmanoma

       arba viskas nėra neįmanoma,

       kai nieko nėra įmanomo,

       nes niekas yra neįmanomas.

 

 

 

              Epitafija

 

       Plaukti neišmoko.
       Vos išsikapstė.
       Žuvis buvo jo nuodas.
       Ragavo tik kartą.
       Pagavęs paleisdavo.
       Žuvėdros ir kirai yra
       negražiai su juo pasielgę.
       Dažnai minėjo jūrą ir
       kitus telkinius.