literatūros žurnalas

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 2

Tarp dviejų vakarų

 

Tavo šešėlis dygliuotas
kalbos, ne žmonių kelyje –
sutrešęs durpyne luotas
su kaulais viduryje.

Tavo kažkas neišsakoma,
rankomis nepadaroma,
tai, kuo tiki kaip pasaka,
kur įprasta nesiderina.

Lažą, žinoma, lažą…
Kam man kaitini skruostą?
Kam gi blakstienomis glostai,
glostai kaip Žilį Blazą?

Niekas tavęs čia nesunkia,
varškyte baltų grūdelių –
dainuojam dainelę nesunkią
ant keltiškų kojelių.

Bulvelių, avelių, knygelių,
velniukams dangaus avinėlių.

 

 

Juodoji vyšnia

 

Virš šalto sniego ji juoda
po dangumi pilku juoda
vėli rudenė valanda
dar ne žiema

Vyšnia visų viso kiemo
vyšnia visų ir niekieno
vyšnia kurios ir nėra
kada jos nieks neatsimena

Plonom šakelėm nuteka lašai
žiūri pro langą ir kažko prašai
kažko kažko – tik du dažai
juoda ir balta

Vyšnia o vyšnia juoda
galbūt tu jau nevaisinga
vyšnia kurios ir nėra
kada jos nieks neatsimena

Ji užmiršta lieka vasarom
kada jos uogų nedaug
rudenį žiemą ir vakarą
po žiemiško lietaus…

 

 

Trys eilėraščiai, rasti Romo Oranto dirbtuvėj

 

TAU JAUNO ALKSNIO
LAPŲ ŠLAMĖJIMAS

Jaučiu krauju tave
atkaklią,
aštriaake mano,
tie šąlantys pirštai…

Žalvarnis į mane,
staiga dešinėn už medžių.

 

ATVIRKŠČIAS SPROGIMAS

Mažas maniau,
kad žemės kraštas –
žvirgždėtas skardis.
Dabar pagalvoju –
taip būtų galima suskaičiuoti
Žemės metus –
kaip sekvojos rieves.

Viršum skardžio dangus
dar žydras,
žemiau – vis tamsyn, ten –

Nieko ir baisėliai
iš knygos
apie Don Kichotą…
Tačiau netoli kalvės augo grūšia,
rudeny žali vaisiukai
voliojos ant keluičio smėlio,
vidury papuvę.

 

JEI BŪČIAU ŽALIAS MAURAS,

tai būčiau švelnus vandeny.
Imčiau ir – iššoku iš vandens kaip varlys.
Einu žaliais plaukais, gyvas saulės šviesa.
Sugalvoju stogo pavidalo stalą,
prie jo nepatogu valgyti,
bet gera rašyti vienas kitam laiškus,
susėdus priešais,
žiūrint Vienas Kitam į akis.

 

 

Daina apie dundančią Rygą

 

Ėjo izvergas rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės
aizsargas jam iš paskos.

Aizsargas jam iš paskos.

Aš žydelis sėlių žemės,
va, einu su krepšeliu,
pasiilgęs baisiai mamės,
ba labai aš ją myliu.

Ėjo izvergas iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės,
aizsargas jam iš paskos.

Aizsargas jam iš paskos.

Aš šlėktelė ramūnėlis,
pakrikštytas Juozeliu.
Man patinka pievų gėlės
su visokiu kvapeliu.

Ėjo izvergas iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
atidunda iš ramovės,
aizsargas jam iš paskos.

Aizsargas jam iš paskos.

Aš krievelis kareivėlis,
pakrikštytas Jureliu,
aš esu labai pamėlęs
nuo išgertų butelių.

Ėjo izvergai iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
nešėsi krepšeliuos duonos
be pradžios ir pabaigos.

 

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / Ne, privalai – žiūrėk – jie plėšosi tarpe pamėklių, / atsitiktinių ryšių ir aukštos įtampos – tu – drugys / virš akmenų.

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…

Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis

2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…

Ramūnas Kasparavičius. Lapai be medžių

2015 m. Nr. 11 / Mėnulis trečią valandą nakties
blausus prašvito pro užuolaidą
ir pilnas klausia: – Kaip jauties?
Ir apgaulingą reiškia tau užuojautą.

„Metų“ anketa. Kristina Sabaliauskaitė, Rolandas Rastauskas, Ilzė Butkutė, Ramūnas Kasparavičius

2014 m. Nr. 3 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Ramūnas Kasparavičius. Paskutinieji vyro metai

2013 m. Nr. 8–9 / Imu ir atsimenu… ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos… ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau…

Kaip poetas prozininku tapo…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…