Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 4
Ir vis tiek
ir vis tiek pasisėmei,
Dieve, tą didelį sunkų
žmogų, kuris nesuskydo
lengvą jo būdo dėmę,
kuri atmintyje jau blunka,
nešam aukštai ant skydo
2008 06 07
Treniruotė
iš ryto pliaupė, vakarop nušvito,
klausiausi Bacho, Borgesą varčiau
ir vyliausi, kad kas įkvėps ir šitą
beprasmišką krutėjimą, tačiau
jokios žinios, jokios anapusybės
…nutrūksta čia, tamsa; dabar tęsiu:
kažkokios skaidrios švytinčios esybės
vis reikalauja sielos judesių
2005 09 24–2008 06 16
Paminklas
Aš esu laikas, pasaulių griovėjas
Krišna
Poetas kaltas neprisipažįsta
Žiniasklaida
pasaulis baigės vėl,
tad susimetę,
nors buvo kietas,
jį vis tiek išliejom:
„Bilhaną vertė,
lyg nepilnametę
ir pragarą,
kurio nepripažino“
papjoviau, sakė,
dukrą, ar mylėjau
ką nors po saule?
vienas Dievas žino
kodėl vis eina,
nors neturi kojų
kurioms meldžiuos,
o rodosi – burnoju
2008 06 17
Sonetas Sigitui Gedai
Johno Coltraine’o maniera –
poete didis, sveiks! ir kas ten žino,
kiek ištarta, o kiek tiktai taries…
kažkokios pelkės, žemumos, ištvinus
neaišku kas, iš įpročio Neries
vardu vadinkim, debesys, iš švino
pašiurpę erdvės, sieloms nejauku
paklydus skradžiai nykiose mašinų
kapinėse, tačiau su šuniuku
šiek tiek šviesiau; jau panašu, kad čia
į amžinybę įteka kančia,
kely drėkinus sodus malonumų
šokt ratais su sokratais ir su krišnom –
juodais varnėnais, švilpiančiais tarp vyšnių
kraujo mėlynumo
2008 06 18
Dienos aidai
diena praėjo, dar viena
diena užkniso negyvai
jauna senatvė ir sena
netaisyklinga šypsena
kažkam paklausus:
– ar buvai?
…lėtai lėtai, iš laimės nesuklysti
dvejodamas atitariu: – buvau…
o ten toliau, kur eglių juosta: – vau
ir jau greta, kur sutemos: – au au
…raudonakailis Tūras iš vaikystės
diena praėjo
ačiū
pavargau
2008 06 19
Užvertus paskutinį puslapį
Trakli, Georgai, mano jaunystės poete, nebemyliu tavęs
mūsų peizažai išseko, spalvos nebeskamba taip, kaip kadaise skambėjo, aukso dulkės pavirto į žodį
nutrauktos galūnės, išversti šaknų viduriai, praeitin tariniai užminuoti
tam, kuris gyvas išliko ir sulaukė brandos – nebenuodingas išgrynintas tavo eilių kokainas
bejėgė medicina, jokios seserys nebepagelbės – tuščia ir tuščia kur būta, negailestinga
tavo gležna beprotystė nebeįveikia mano surambėjusios sielos tvirtovės
vis dėlto sūnui rekomenduoju tave kaip patį gražiausią poetą
o ir pats gyvensiu toliau, gražiai prisimindamas mudu – kaip ir tas moteris, seseris, su kuriomis susilaukiau vaikų
2008 07 10
Ir jums mano likęs gyvenimas
jums, tik mano raidėse galintiems būti
sūnumis, mamomis, dukromis ar tėčiais
tikresniais, negu pavardės arba skaičiai
palikti trūnyti, dūlėti ir pūti
gal tam, kad jus trumputį mirksnį mylėčiau
labiau nei mirtingą save, prašalaičiai
kurie vis reikalaujate taisyklingo
sakinio ir daugmaž norminės sintaksės
ritmu, kurio paiso genio kalenimas
Rudaminos kapinaitėse – svingas
širdies veik nebesuspėjančios – tvinksintis,
greitėjantis mano likęs gyvenimas
ligi to taško, kur ir man teks užmigti,
sklidinas linksmo ir beprasmiško triūso,
lyg ką rėžčiau akmenyje arba kaule
prisiminimui vaikams, kuriems palikti
neturėsiu nieko daugiau, tik iš jūsų
paveldėtą kalbą, gyvybę, pasaulį
2008 07 20
Viltys paraštėse
ne pirmą, ne paskutinį
kartą, su šypsena, verta
idioto karaliaus
išsikvėpęs nejučia
pagalvojau, kad štai
parašiau geriausią savo
eilėraštį, tad viliuosi,
kad po savaitės
ir vėlei pasimatys
ką iš tiesų sumaliau
ne pirmą ir, Dieve, gal
ir vėl kartą ne paskutinį
2008 07 21
Eilėraštis Vytautui Rubavičiui
poete, vertas išmanančių pagarbos,
kurs poezijoje, mėgindamas aprėpt
neaprėpiamą, pasiduodi nelaisvėn
kalbos, kaip Braque’as irgi Picasso
pradžioje dvidešimto amžiaus
pasavo prieš daiktus, kurie savyje
štai ir ta išganingoji kepyklėlė seniai
egzistuoja vien tavo nerangiame
eilėraštyje, tačiau vis dar užuodžiu
kvapus ir, nors senokai nebegeriu,
paryčiais skaitydamas tavąjį tekstą
pagirias pajutau ir staiga susirodė
kad auštant labai panorėjęs pro grotas
vėl gaučiau šiltą nenusakomo skonio
bandelę su cinamonu ir užuojauta
2008 07 21