literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 4 

Ir vis tiek

ir vis tiek pasisėmei,
Dieve, tą didelį sunkų
žmogų, kuris nesuskydo

lengvą jo būdo dėmę,
kuri atmintyje jau blunka,
nešam aukštai ant skydo

2008 06 07


Treniruotė

iš ryto pliaupė, vakarop nušvito,
klausiausi Bacho, Borgesą varčiau
ir vyliausi, kad kas įkvėps ir šitą

beprasmišką krutėjimą, tačiau

jokios žinios, jokios anapusybės
…nutrūksta čia, tamsa; dabar tęsiu:
kažkokios skaidrios švytinčios esybės
vis reikalauja sielos judesių

2005 09 24–2008 06 16


Paminklas

              Aš esu laikas, pasaulių griovėjas
              Krišna

              Poetas kaltas neprisipažįsta
              Žiniasklaida

pasaulis baigės vėl,
tad susimetę,
nors buvo kietas,
jį vis tiek išliejom:

„Bilhaną vertė,
lyg nepilnametę
ir pragarą,
kurio nepripažino“

papjoviau, sakė,
dukrą, ar mylėjau
ką nors po saule?
vienas Dievas žino

kodėl vis eina,
nors neturi kojų

kurioms meldžiuos,
o rodosi – burnoju

2008 06 17


Sonetas Sigitui Gedai

              Johno Coltraine’o maniera –

poete didis, sveiks! ir kas ten žino,
kiek ištarta, o kiek tiktai taries…
kažkokios pelkės, žemumos, ištvinus
neaišku kas, iš įpročio Neries

vardu vadinkim, debesys, iš švino
pašiurpę erdvės, sieloms nejauku
paklydus skradžiai nykiose mašinų
kapinėse, tačiau su šuniuku

šiek tiek šviesiau; jau panašu, kad čia
į amžinybę įteka kančia,
kely drėkinus sodus malonumų

šokt ratais su sokratais ir su krišnom –
juodais varnėnais, švilpiančiais tarp vyšnių
kraujo mėlynumo

2008 06 18


Dienos aidai

       diena praėjo, dar viena
       diena užkniso negyvai
       jauna senatvė ir sena
       netaisyklinga šypsena
       kažkam paklausus:
                                       – ar buvai?

…lėtai lėtai, iš laimės nesuklysti
dvejodamas atitariu: – buvau…

o ten toliau, kur eglių juosta: – vau

ir jau greta, kur sutemos: – au au
…raudonakailis Tūras iš vaikystės

diena praėjo

ačiū

pavargau

2008 06 19


Užvertus paskutinį puslapį

Trakli, Georgai, mano jaunystės poete, nebemyliu tavęs

mūsų peizažai išseko, spalvos nebeskamba taip, kaip kadaise skambėjo, aukso dulkės pavirto į žodį
nutrauktos galūnės, išversti šaknų viduriai, praeitin tariniai užminuoti

tam, kuris gyvas išliko ir sulaukė brandos – nebenuodingas išgrynintas tavo eilių kokainas

bejėgė medicina, jokios seserys nebepagelbės – tuščia ir tuščia kur būta, negailestinga

tavo gležna beprotystė nebeįveikia mano surambėjusios sielos tvirtovės

vis dėlto sūnui rekomenduoju tave kaip patį gražiausią poetą

o ir pats gyvensiu toliau, gražiai prisimindamas mudu – kaip ir tas moteris, seseris, su kuriomis susilaukiau vaikų

2008 07 10


Ir jums mano likęs gyvenimas

jums, tik mano raidėse galintiems būti
sūnumis, mamomis, dukromis ar tėčiais
tikresniais, negu pavardės arba skaičiai

palikti trūnyti, dūlėti ir pūti
gal tam, kad jus trumputį mirksnį mylėčiau
labiau nei mirtingą save, prašalaičiai

kurie vis reikalaujate taisyklingo
sakinio ir daugmaž norminės sintaksės
ritmu, kurio paiso genio kalenimas

Rudaminos kapinaitėse – svingas
širdies veik nebesuspėjančios – tvinksintis,
greitėjantis mano likęs gyvenimas

ligi to taško, kur ir man teks užmigti,
sklidinas linksmo ir beprasmiško triūso,
lyg ką rėžčiau akmenyje arba kaule

prisiminimui vaikams, kuriems palikti
neturėsiu nieko daugiau, tik iš jūsų
paveldėtą kalbą, gyvybę, pasaulį

2008 07 20


Viltys paraštėse

ne pirmą, ne paskutinį
kartą, su šypsena, verta
idioto karaliaus

išsikvėpęs nejučia
pagalvojau, kad štai
parašiau geriausią savo

eilėraštį, tad viliuosi,
kad po savaitės
ir vėlei pasimatys

ką iš tiesų sumaliau
ne pirmą ir, Dieve, gal
ir vėl kartą ne paskutinį

2008 07 21


Eilėraštis Vytautui Rubavičiui

poete, vertas išmanančių pagarbos,
kurs poezijoje, mėgindamas aprėpt
neaprėpiamą, pasiduodi nelaisvėn

kalbos, kaip Braque’as irgi Picasso
pradžioje dvidešimto amžiaus
pasavo prieš daiktus, kurie savyje

štai ir ta išganingoji kepyklėlė seniai
egzistuoja vien tavo nerangiame
eilėraštyje, tačiau vis dar užuodžiu

kvapus ir, nors senokai nebegeriu,
paryčiais skaitydamas tavąjį tekstą
pagirias pajutau ir staiga susirodė

kad auštant labai panorėjęs pro grotas
vėl gaučiau šiltą nenusakomo skonio
bandelę su cinamonu ir užuojauta

2008 07 21

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”