Kornelijus Platelis. Su Ferdinandu. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 7
žvelgiame į du kėkštus už lango
Matai, Ferdinandai, tuos kėkštus sode už lango?
Vienas nuo medžio saugo, kitas kažką lesioja
žolėj. Besniegė žiema, minus vienas. Visai kaip mudu.
Vaizdas ne ypač, bet, regis, ganėtinai lyriškas,
nors vienas kitam vaidinam gamtos stebėtojus.
O gal ir tie kėkštai mumis apsimeta, lango stikle
atsispindinčiais – vienas saugo, kitas kažką rašinėja?
Tarp kėkštų – alkis, tarp mudviejų – lyrika,
bet nieko tikrai nežinome. Lyrikams ir nereikia
ką nors žinoti, tik jausti ir čirkšti kaip kėkštams.
Nenori? Tau tai neatrodo rimta nei solidu?
Tai imkis eiliuoti istorijas ar panegirikas,
imkis amato, bet aš, žinok, nebesaugosiu.
Benamės kritiškos katės tyko už sodo medžių,
jos savo amatą moka, net lyrika jų nenupirksi,
metaforom nepašersi. Tad rinkis.
2022 01
bandome nusiplauti
Kad ir kaip ten buvo ar tebėra, Ferdinandai,
mūsų įsivaizdavimai ar pagaliau mes patys
jau nesam tokie nekalti kaip tie kūdikėliai,
o ir jie tenori gyventi, neturi jokių skrupulų,
dar nėra jų išmokę iš mūsų,
tik miega ar klykia tarsi kokie demonstrantai.
Tad ar neverta būtų mėginti mums nusiplauti
iš istorijos, to ganėtinai naujo pramano,
mechaninių laikrodžių taip nejučia įsiūlyto,
kaip kad protėviai andai sugriaudavo seną pasaulį
su savo nusižengimais ir leido jam rastis iš naujo?
Klausi – kuris iš mūsų bus tas atpirkimo ožys
ir kuris į jį mėtys akmenis? Gali tekti
mesti burtą, nors penkiasdešimties nuošimčių
tikimybė nėra saugi ir atrodo gana grėsmingai.
Kaip galėtume ją sumažinti?
Gal pradėkim uoliau kalendorines apeigas vykdyt?
Sakai, nepadės – kalendoriai skirtingi, Jungtinės Tautos
stokoja vienybės? O gal – kad ir pagal skirtingus?
Sutinku: atrodo utopiškai, bet juk turime ko nors griebtis.
Klausi – o jeigu Istorija nepastebės to ar nesiteiks suvokti,
ateis ir nudobs mus abu, o pasaulis liks neatgimęs,
nuodėmės kaupsis jame kaip kaupėsi – jugomis ir mahajugomis
ar iki kokio nors paskutiniojo teismo? Atrodo nekaip.
Bet kuriuo atveju.
2022 04
apsišviečiame kaip Dioskūrai
Juk nemažai, Ferdinandai, nuveikę esame,
atlikę žygių ir žygdarbių. Ar ne laikas
būtų atskleisti mūsų tikruosius vardus? Taip:
Kastoras ir Polideukas! Klausi – kodėl ne Romulas
ir Remas? Gali būti ir jie ar dar kokie ašvieniai,
kaip šalutinė, bet visiškai legali veikla.
Svarbu laikytis tvarkos:
viena dienelė Olimpe, kita slėptuvėje po žeme,
taip mudu ir keičiamės padieniui:
rytais įžengiam į prašmatnius mito rūmus
su saracėniškais chalatais, gausiai išsiuvinėtais
auksu, ir geriame kavą, po to išsiskiriame…
Sakai – tie budėjimai tau atrodo įtartinai
panašūs į tvarką gydymo įstaigoje? Gali būti,
tačiau didybė vargu ar įmanoma
neapjungiant priešybių ir neišeinant iš krašto…
Tenka aukoti savo patogų, drungną gyvenimą
ir pasišvęsti didybei. Paminklų mums jau pristatyta,
įskaitant Romoje. Toliau tad eikime pareigas.
2022 04
varome propagandą
Nelįstum geriau, Ferdinandai, į viešąją erdvę,
nes kai tik ką lepteli… Ne, tai nebūtinai nesąmonės,
bet ištinka kažkaip ne laiku ir ne vietoj, o laikas ir aplinkybės
pareiškimui – kaip tortui padėklas. Jų nepaisantis gali
savo turtą išmesti į purvą, o adresatas – jį pavadinti kurva,
t. y. klaidingai suprasti intencijas ir preferencijas.
Taikos metu tai tik tavo asmens propaganda, gana banali,
dažnai nereikšminga, niekam per daug nekliūvanti,
greičiau atvirkščiai – panašius tapatintis kviečianti,
bet karo sąlygomis patarčiau kalbėt atsargiau,
be nukrypimų, užuominų ir dviprasmybių,
karo sąlygomis galvojama, ką ir kada sakyti.
Ten strategija, taktika, informacija, dezinformacija,
ten politikai ir analitikai, ten propaganda užspringsta
susidūrus su netektimis arba, kaip sakoma, nuostoliais.
Klausi – o kuo blogesnė ta tavo asmens propaganda?
Neblogesnė ji, sumani, tik beprasmė, su niekuo
nesusidurianti, nebent su tokia pačia.
2022 04
stebime valią
Žiūrėk, Ferdinandai, tik vakar nupjovei žolę,
o šiandien pienės, nors dar tokios pat trumpos,
jau kelia pūkuotas galvas ir žvalgosi vėjo,
kuris jų sėklas nuneštų į išpurentą dirvą.
Vien tik stiebeliai it kapinių obeliskai.
Sakai – jos žino ataugsiančios iš šaknų
ir žydėsiančios vėl? Jei „žino“, tai kas jose, kaip,
ir iš kur tie stiebeliai išlenda, regis, švariai nukirsti,
sumulčiuoti, ir iš kur ta skuba
palikuonis, kurių čia niekas nelaukia,
žūtbūt paskleisti po daržą, tvarkomą svetimo vaizdinio?
Tai, suprantama, rūšies valia. Tačiau ar ta rūšis
turi nuosavą dievą, ar viską tvarko tas Pats?
Kažkur skaičiau, kad ir kariant žmogų
kartais lemtingą akimirką bėdžiui ištrykšta sperma,
nors įsivaizduoti ką pieniška sveikas protas neleistų.
Ar įsikiša čia koks nors pakaruoklių dievas,
ar vėlei – tas Pats? Valia nesuvokiama,
net jei tūno ji pačiuose.
2022 05
tai gal pastebėkim ir vaizdinius?
Nepradėkim geriau, Ferdinandai, nereikia.
Jau nebeturime laiko rašyti enciklopedijų.
O tektų – pirmiausia žmonių ir daiktavardžių,
paskui dar būdvardžių, prieveiksmių ir pan.,
o tada poezijos tropų, metonimijų ir metaforų,
dar kliedesių ir sapnų… Visuotinė taksonomija,
tomų tomai. Geriau nepradėkime.
2022 06
bandome įsivaizduoti
Jeigu tau, Ferdinandai, pakaktų drąsos
ir intelekto save įvaizduoti į mano paveikslus,
tavo gyvenimas taptų kur kas spalvingesnis,
turiningesnis, dažnėtų sąmonės nušvitimų,
ir nė nesuvoktum, jog tau juos sukėlė tie kūriniai.
Tad nereikėtų dėkoti, ko, kaip žinau, nemėgsti.
Sakai – jau bandei vieną rytą prieš aušrą,
bet nieko iš to neišėjo – visi vaizdiniai
atrodė gana nepatrauklūs, biro it smėlio pilys,
skaidės atomais ir neįgavo pavidalų,
kuriuos prisiimtum kaip savo? Bet gal
tu rinkaisi ne tuos, ne meniškus, o tikroviškus
įvykius, interpretacijas jų? Nes įvykiai kaip tokie
nesuvokiami vienareikšmiškai, jie nebe mano, o tavo
vaizduotės vaisiai, o aš juk siūliau kitus, išgalvotus,
dvasingus, saugius, nesiaubingus. Matyt,
pasirinkęs būsi ne tuos.
2022 06
rengiamės rašyti memuarus
Kuriant memuarus, Ferdinandai, labai praverčia
dienoraščiai. Bet jų nerašėme, o atmintis jau pašlijusi.
Ar mums nepagelbėtų mnemotechnika?
Klausi – kam ši seniena šiandien, kai technologijos
gali fiksuoti kiekvieną pirstelėjimą, ne tik
su garsu ir vaizdu, bet kol susiruošime –
ir su kvapu, gal net jau individualizuotu?
Bet tu čia apie dienoraštį. Aš turiu omeny
mnemotechniką atvirkščiai: iš miglotų prisiminimų
klodų atkastume pilkapius, trojas, pompėjus – vietas,
iš kurių prisikeltų įvykiai. Klausi – ar jie
būtų bent kiek autentiški, žavėtų mus tikrumu?
Ar taip jau svarbu? Juk istorija – tekstas,
daugiau ar mažiau beletristinis, taigi meno tiesos
jame neišvengsi, tai argi verta stengtis? Tereikia
rašyti ne sau, o žmonėms, patraukliai ir sklandžiai.
O tiesą kiekvienas žino, tą savąją, skaito tik tam,
kad ja dar giliau įsitikintų. Tad prie darbo!
2022 07
gręžiamės į tiesą
Tiesa, Ferdinandai, yra, kad ir ką sakytume,
kaip ir tikrovė, kad ir kaip keistai ją suvoktume.
Tiesa tokia paprasta ir kartu sudėtinga,
kad ją net sunku pateikti kaip sąvoką, tarti,
po gomuriu velti, priskirti kokiems nors objektams.
Sakai – tik Dievas yra tiesos šaltinis ir savininkas?
Gal ir taip, ten danguj, bet žvalgantis čia aplinkui
tai ima atrodyti lyg patogus supaprastinimas,
o dar to Dievo vardu prišnekėjus tiek ir prikrėtus…
Siūlai mums įvaldyti kritinį mąstymą
ir visas tiesas vertinti pagal nuosavas išmintis?
Bet juk tiesa viena, o išminčių – it smilčių.
Štai toks Anzelmas sofistikuotu prietaisu
išvarė tiesą iš psichikos. Taip, išlašėjo stipri
(nieko, už ką tiesiau neįmanoma pagalvoti),
bet tik po trečios mums taurus tiesos veidas nušvinta:
taip – ji yra, kuo saugiausiai guli pas Dievą,
pūkais apkamšyta, ir švelniai knarkčioja!
Bet čia atžygiuoja propagandistai
ir savo melus pakartoja po dešimtį kartų
taip garsiai, jog Dievo tiesa pabunda ir ima kikenti,
visai nepiktai, bet propagandistų kartos
kartu su mūsų tiesom vis tiek panyra į komą.
2022 08
ketiname užsiimti sportu
Galvoju, ar mums, Ferdinandai, neužsiėmus sportu?
Juk tai prestižinė ūkio šaka, asmeninė ir visuomeninė,
ir net nepainiojant susijusi su politika.
Klausi, kodėl tiesiog nepradėjus sportuoti? Nekibk
prie žodžių. Žinai – užsiėmus tektų ir pasportuoti.
Aš siūlau platesnę veiklą – turim sukurti teorinius
sporto pagrindus. Lieka tik pasirinkti šaką.
Sakai – mums tiktų pingpongas? Taip, šioje srityje
jau esam šio to pasiekę, bet kinų turbūt nenustebinsim.
Tad siūlau imtis šiuolaikinės meninės gimnastikos.
Klausi – ar kaip šiuolaikinė penkiakovė, ar kaip
šiuolaikinis šokis? Ir taip, ir taip. Svarbiausia išsivaduoti
iš kanono, jei esame prie šiuolaikinio meno.
Štai pakeliam ranką ir koją, ar kitaip įsiręžiam,
svarbu, kad keistai, nes tai nuoroda į meniškumą,
teisėjai parodo balus, žiūrovai, išvydę kūnus,
kitaip išsidėsčiusius erdvėje, atranda anksčiau neregėtus
santykius, perskaito ženklus, prisimena savo sapnus,
pajunta katarsį… Sakai – tai per daug orientuota į reginį
ir primena šimto metų senumo siurrealizmą,
o ne ateities olimpinę rungtį? Mėgėjams
tai gali atrodyti siurrealiai, bet aukšto
meistriškumo sportininkai, treneriai ir teisėjai
(teks nemažai resursų skirti jų edukacijai)
sieks atskleisti naujas, nežinomas mums prasmes,
vaduos olimpines rungtis nuo senobinio karo
reliktų, vėl į žaidynes sugrąžins poeziją…
Klausi – o kur čia sportas? Veiklų
klasifikatoriuje – prie meno.
2022 08