Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 1
Su kaupu
eilutė paskutinė –
dabar,
dabar ir čia,
poeto smegeninė –
tuščia
tuščia tuščia
į ją pasauliai virsta
vis bukesniu
kampu
ir tirpsta, tirpsta, tirpsta,
ir jūra – su kaupu
2023 rugsėjis, Voloskas
Ten
ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui
ten, kur dulkės šoka, žvilga
„gausi diržo“ sagtys,
trumpos dienos ilgos ilgos,
trumpos ilgos naktys
kur kariaunos Herkaus Manto,
kur vaizduotės vynas,
kur užgulęs krantą kramto
žydras vandenynas
kur pražysta vėjų rožė,
kur svajonėm sninga –
ir susideda iš žodžių
visa tai, ko stinga
2023 rugsėjis, Voloskas
Viduržemis
kai gaudžia ši diena,
kai kregždės audžia dangų,
kai daužiasi viena
banga į antrą bangą
ir tvinksint taip ir ne
pirma kaip paskutinė
nusrūva per mane
rudens šviesa auksinė
ir spalvina šiltai
kiek moterį tiek vyrą,
kai iš gelmių šimtai
florencijų išnyra –
kas sąmonės duris
klebena? dožai? damos?
ar chamas tas, kuris
vėl baudžia Mandelštamą
2023 rugsėjis, Voloskas
Užmiršęs
rytą prie Adrijos
dvidešimt pirmas amžius,
šypsosi debesėlis,
skylę jame pragramdžius –
akvamarino mėlis
raibsta Adrijos jūra,
raivosi kiparisas,
pažeme laikas srūva
nusidabruotas, visas
aš ir kalba čia – viena,
kas šeimininkas, svečias?
trečiasis sąmonės sieną
randa, atradęs – krečia
saulėje oras tviska,
žodžiai kaip žodžiai: širšės…
viską prisimenu – viską
ligi mirties
užmiršęs
2023 rugsėjis, Voloskas
Jaunystės fragmentas
halsas iš A į D –
Vilnius, senamiesčio brukas,
mirksi pirma žvaigždė,
tvinksi eilėraštukas
miestas – iš debesų
griūva, iš priešingų pusių
stebisi, kad esu,
stebina, kad nebūsiu…
halsas iš D į A –
skurdas šešėlį meta,
buvo ilga diena –
bus ir ilgiausi metai
Žemėje, omenyje
sąmonei keliant burę –
vėtra, ji manyje
šėlsta, pasaulius kuria
2023 rugsėjis, Voloskas
Žibutė
tai paikos paauglystės
galaktikos centras – „Žibutė“,
bičiuliai čia susispietę
iš tamsiausių prišnerkšto miesto vietų
laisve ženklinas,
pasiženklinę mokosi būti
kas žvaigždėmis, kas planetomis,
kas asteroidais, kometom –
ak, seniai užmiršti šviesuliai,
atminties tamsoje sužibę
vis naujai, vis beviltiškai,
kaip ir kadaise, būčiai,
šiąnakt ir vėl visi susirinkot,
suvirtot, į manąjį sapną įdribę
iš toliau nei senovės Roma,
nei senovės Egiptas, vaikučiai –
tas gyvenime valdininką vaidins,
anas – aktorių, šitas – poetą,
vieni vis dar spurdam gyvi,
kiti mirę ateinam, piliečiai,
kai mums žodį žibutė tariu,
omenyje turiu ne tiek gėlę ar vietą,
kiek šį geliantį jausmą, kurio
apibūdinti niekaip nesugebėčiau
2023 rugsėjis, Voloskas
Imperatyvus sonetas
et, nesikrimsk, poete –
buvo verta gyventi,
bangos kaip šapą mėtė,
darbas tau buvo šventė
ir nesvarbu, kad eilės,
kurias brandinai kaip vyną,
laiko iš Dievo meilės
metamos į šiukšlyną
ką gi, diskursą viešą
pamiršk ir neskleisk idėjų –
skirtos mums katakombos
ypač – kada sproginėja,
prasmę į gabalus plėšo
idiotizmo bombos
2023 rugsėjis, Voloskas
Vakarop
vakarop šunelis amsi
į pasaulį mažą –
ten šikšnosparniai patamsy
adantys peizažą
ir mirties jutimas gėlas
be galbūt, be kreivių,
ir kalba, tave pakėlus –
pamestą praeivio
ir eilučių tiesės žvairos
vejas greitą mintį –
tai kalba nerimsta, dairos,
kam tave grąžinti
2023 rugsėjis, Voloskas
Temstant
temstant ties horizontu baltuoja
visų vienišiausia burė,
plakas bangos į krantą, viens du trys –
ir jau pamečiau skaičių,
regis, Rimvio Stankevičiaus Dievas
šitą vietovaizdį kūrė
tartum Aidas Marčėnas save –
anot Marcelijaus Martinaičio
nemenkai buvo duota,
daugiau, nei pajėgčiau suprasti,
gyvenau kaip karalius žioplys
prie poetų pačių iškiliausių
nesenais antikiniais laikais
negudrus, neramus, susimąstęs –
ir gailėjo, kentėjo, velėjo,
mylėjo mane tikriausiai
vis dėlto nieks šiam pasauly
gyventi dorai neišmokė,
bet jei rinktis galėčiau, tai viską
už mirksnį tiesoj atidavęs
vėl bandyčiau esė, ausčiau tekstą,
recenziją tokią,
kur šypsausi it burė, užuot su bangom
pats save,
pats save
už gyvenimą savo save kritikavęs
2023 rugsėjis, Voloskas