literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1

Su kaupu

eilutė paskutinė –
dabar,
                    dabar ir čia,
poeto smegeninė –
tuščia

tuščia tuščia

į ją pasauliai virsta
vis bukesniu
kampu

ir tirpsta, tirpsta, tirpsta,
                    ir jūra – su kaupu

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Ten

ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

ten, kur dulkės šoka, žvilga
„gausi diržo“ sagtys,
trumpos dienos ilgos ilgos,
trumpos ilgos naktys

kur kariaunos Herkaus Manto,
kur vaizduotės vynas,
kur užgulęs krantą kramto
žydras vandenynas

kur pražysta vėjų rožė,
kur svajonėm sninga –
          ir susideda iš žodžių
                 visa tai, ko stinga

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Viduržemis

kai gaudžia ši diena,
kai kregždės audžia dangų,
                 kai daužiasi viena
banga į antrą bangą

ir tvinksint taip ir ne
pirma kaip paskutinė
                  nusrūva per mane
rudens šviesa auksinė

ir spalvina šiltai
kiek moterį tiek vyrą,
                   kai iš gelmių šimtai
florencijų išnyra –

kas sąmonės duris
klebena? dožai? damos?
                    ar chamas tas, kuris
vėl baudžia Mandelštamą

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Užmiršęs

rytą prie Adrijos

dvidešimt pirmas amžius,
šypsosi debesėlis,
skylę jame pragramdžius –
akvamarino mėlis

raibsta Adrijos jūra,
raivosi kiparisas,
pažeme laikas srūva
nusidabruotas, visas

aš ir kalba čia – viena,
kas šeimininkas, svečias?
trečiasis sąmonės sieną
randa, atradęs – krečia

saulėje oras tviska,
žodžiai kaip žodžiai: širšės…
viską prisimenu – viską
ligi mirties 

užmiršęs

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Jaunystės fragmentas

                    halsas iš A į D –
Vilnius, senamiesčio brukas,
mirksi pirma žvaigždė,
tvinksi eilėraštukas

                    miestas – iš debesų
griūva, iš priešingų pusių
stebisi, kad esu,
stebina, kad nebūsiu…

                     halsas iš D į A –
skurdas šešėlį meta,
buvo ilga diena –
bus ir ilgiausi metai

                     Žemėje, omenyje
sąmonei keliant burę –
vėtra, ji manyje
šėlsta, pasaulius kuria

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Žibutė

tai paikos paauglystės
            galaktikos centras – „Žibutė“,
bičiuliai čia susispietę
            iš tamsiausių prišnerkšto miesto vietų
laisve ženklinas,
            pasiženklinę mokosi būti
kas žvaigždėmis, kas planetomis,
            kas asteroidais, kometom –

ak, seniai užmiršti šviesuliai,
            atminties tamsoje sužibę
vis naujai, vis beviltiškai,
            kaip ir kadaise, būčiai,
šiąnakt ir vėl visi susirinkot,
            suvirtot, į manąjį sapną įdribę
iš toliau nei senovės Roma,
            nei senovės Egiptas, vaikučiai –

tas gyvenime valdininką vaidins,
             anas – aktorių, šitas – poetą,
vieni vis dar spurdam gyvi,
             kiti mirę ateinam, piliečiai,
kai mums žodį žibutė tariu,
             omenyje turiu ne tiek gėlę ar vietą,
kiek šį geliantį jausmą, kurio
              apibūdinti niekaip nesugebėčiau

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Imperatyvus sonetas

et, nesikrimsk, poete –
buvo verta gyventi,
bangos kaip šapą mėtė,
darbas tau buvo šventė

ir nesvarbu, kad eilės,
kurias brandinai kaip vyną,
laiko iš Dievo meilės
metamos į šiukšlyną

ką gi, diskursą viešą
pamiršk ir neskleisk idėjų –
skirtos mums katakombos

ypač – kada sproginėja,
prasmę į gabalus plėšo
              idiotizmo bombos

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Vakarop

vakarop šunelis amsi
į pasaulį mažą –
ten šikšnosparniai patamsy
                     adantys peizažą

ir mirties jutimas gėlas
be galbūt, be kreivių,
ir kalba, tave pakėlus –
                     pamestą praeivio

ir eilučių tiesės žvairos
vejas greitą mintį –
tai kalba nerimsta, dairos,
                      kam tave grąžinti

2023 rugsėjis, Voloskas

 


Temstant

temstant ties horizontu baltuoja
                   visų vienišiausia burė,
plakas bangos į krantą, viens du trys –
                   ir jau pamečiau skaičių,
regis, Rimvio Stankevičiaus Dievas
                   šitą vietovaizdį kūrė
tartum Aidas Marčėnas save –
                   anot Marcelijaus Martinaičio

nemenkai buvo duota,
                   daugiau, nei pajėgčiau suprasti,
gyvenau kaip karalius žioplys
                   prie poetų pačių iškiliausių
nesenais antikiniais laikais
                   negudrus, neramus, susimąstęs –
ir gailėjo, kentėjo, velėjo,
                   mylėjo mane tikriausiai

vis dėlto nieks šiam pasauly
                   gyventi dorai neišmokė,
bet jei rinktis galėčiau, tai viską
                   už mirksnį tiesoj atidavęs
vėl bandyčiau esė, ausčiau tekstą,
                  recenziją tokią,
kur šypsausi it burė, užuot su bangom
                  pats save,
                                   pats save

už gyvenimą savo save kritikavęs

2023 rugsėjis, Voloskas

 

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”